Nuo Miuncheno iki Lazdijų: Lietuvos kodą gali rasti tik ten, kur tavo širdis

Mūsų rajone – Lazdijų miesto gatvėse, Veisiejuose, Šilaičių poilsiavietėje Raganiškės kaime – skamba lietuvių ir vokiečių kalba persipinantis vaikų bendravimas, juokas, aidi lietuviškos dainos. 

Į mūsų kraštą jau antrą vasarą iš eilės sugrįžo Miuncheno lietuvių bendruomenės organizuojamas, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojamas projektas „Lietuviško kodo beieškant“. Moksleiviai iš Miuncheno, Eseno, Niurnbergo bei Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos visą savaitę leidžia ne tik grožėdamiesi puikia Dzūkijos gamta, bet ir susipažindami su lietuvių liaudies tradicijomis, papročiais, šventėmis, šalies istorija, kultūros paveldo bei istoriniais objektais, iškiliausiomis Lietuvių kultūros ir valstybės asmenybėmis, o svarbiausia – mokydamiesi lietuvių kalbos, kurią kiekvienas lietuvis, kad ir kur begyventų, jaučia pareigą mokėti ir puoselėti. 

Talkina gausus būrys vadovų ir rėmėjų

Stovyklos organizatorė bei projekto autorė – lazdijietė, gyvenanti Miunchene, tačiau savo kraštui neabejinga Kristina Kandratavičiūtė jau antrą kartą imasi nelengvo darbo – rašyti projektą „Lietuviško kodo beieškant“ ir teikti jį Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, jausdama ypatingą misiją – ne tik savo, bet ir kitus Miuncheno krašte gyvenančius lietuvių vaikus ugdyti Lietuvos patriotais. Jai svarbu, kad jaunimas neprarastų savo šaknų, kad domėtųsi Lietuva ir mylėtų savo protėvių žemę. 

 Jai aktyviai talkina Miuncheno lituanistinės mokyklos mokytojos Modesta Eidukonytė-Daher, Miuncheno lietuvių bendruomenės vadovė Jovita Sonorite, valdybos narė Milda Kardauskaitė-Wagner, Miuncheno lietuvių kalbos mokyklėlės mokytoja nuotoliu Teresė Pučinskaitė. O mūsų krašte joms padeda didžiulę stovyklų organizavimo patirtį turinti savanorė Audronė Pileckienė, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos mokytojai Ilona Akromienė, Kęstutis Pileckas bei Urtė Pileckaitė, nuo mokyklos laikų turinti gebėjimo ir talentų vadovauti vaikams stovyklose. 

Nuo žolynų pažinimo iki Žolinės tradicijų

Neatsitiktinai stovyklai atidaryti pasirinkta rugpjūčio 15-oji, kai visa Lietuva švenčia vieną gražiausių vasaros švenčių – Žolinę. Tai šventė, apipinta papročiais, liaudies tradicijomis ir legendomis. Todėl ir atidarymo viešnios, supažindinusios jaunimą su jomis, su Lietuvoje augančiais vaistingaisiais augalais, jų naudojimu, buvo ypatingos. Tai asociacijos „Dangaus sodai“, vienijančios per septynias dešimtis sodų rišėjų, vadovė, etnomuzikologė ir edukologė, dėstanti dorinį ugdymą M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Rasa Gelčienė bei mūsų kraštietė, Noragėlių krašto bendruomenės pirmininkė, žolynų žinovė Žaneta Stravinskaitė-Burbulevičienė.  

Kadangi stovyklautojai šiemet buvo apsistoję pušynų apsuptoje Šilaičių poilsiavietėje, tai ir įvairių žolynų čia glėbiais galima buvo prisirinkti. Ne visų. Todėl Žaneta atsivežė ne vieną krepšį savo jau iš anksto surinktų, apie juos išsamiai pasakojo, o vėliau kiekvienam iš to viso glėbio liepė išsirinkti po keletą ir susirišti savo Žolinės puokštę. Mat tokia buvusi ir Žolinės tradicija – tą dieną intuityviai surinktos ir bažnyčioje pašventintos žolelės turėjo magišką galią saugoti žmones nuo ligų ir nelaimių ištisus metus. 

Rasos Gelčienės vedami moksleiviai mokėsi tradicinių liaudies žaidimų bei ratelių. Ir, žinoma, rišti šiaudų sodus, kas pirmą kartą pamačiusiems šį darbą pasirodė nelengva užduotis. Jiems talkino ir tie, kurie šį amatą jau yra bandę. Nes ne vienas mūsų rajono šiaudinių sodų rišėjas taip pat priklauso „Dangaus sodams“. 

Ypatingas dėmesys – M. K. Čiurlionio asmenybei

Kad moksleiviai vieni kitiems galėtų perduoti kuo daugiau žinių, lietuvių kalbos, jie gyveno ir dirbo mišriomis komandomis – lazdijiečiai ir vaikai iš Vokietijos. „Baltų bitės“, „Briedžiukai kubile“, „Gėlių vaikai“ – taip išradingai jie pavadino savo grupes. Neatsiliko ir stovyklos vadovai, kurie savo komandą pavadino „Girinukas ir jo fėjos“. 

Kiekvienas rytas stovykloje prasidėjo skaitiniais – pasakomis, parašytomis pagal M. K. Čiurlionio paveikslų motyvus. O ir kiekviena kita diena stovykloje nepraėjo nepaminėjus šios ypatingos, visam pasauliui žinomo kūrėjo asmenybės. Viena stovyklautojų diena buvo skirta Druskininkams – miestui, kuriame Čiurlionis praleido didžiąją gyvenimo dalį, jo apylinkių gamtos įkvėptas sukūrė žymiuosius savo paveikslus. Ne tik stovyklaujantiems vaikams, bet ir kai kuriems mokytojams ši stovykla buvo galimybė išsamiau susipažinti su M. K. Čiurlionio biografija. Juk retas galėjo žinoti, kad Čiurlionio mama Adelė Marija Magdalena Radmanaitė-Čiurlionienė buvo palikuonė šeimos, imigravusios iš Bavarijos į Lietuvą, gimusi Seirijuose. O su savo vyru, M. K. Čiurlionio tėvu, ji susipažino Liškiavos bažnyčioje, kurioje jis vargonininkavo ir kurią stovyklautojai taip pat aplankė. Kaip ir Čiurlionio muziejų Druskininkuose, kitas žymias šio kurorto vietas. 

Aplankė ir Lietuvos sostinę

Kiekviena diena stovyklautojams buvo pilna nepakartojamų patirčių. Ir vis naujų raktų į lietuvybės kodo atradimus. Jie buvo susitikę su Lietuvos kariuomenės atstovais bei Raudonojo Kryžiaus savanoriais. Mokėsi susidėti išgyvenimo krepšį, dalyvavo šauliškoje estafetėje. Vieną stovyklos dieną praleido Vilniuje, kuriame lankėsi Valstybės pažinimo centre, prezidentūroje, Seime, susipažino su Vilniaus senamiesčiu, Rasų kapinėse aplankė M. K. Čiurlionio kapą. Su dailės mokytoja Jolita Jasevičiene dalyvavo kūrybiniame projekte „Mano identiteto planeta čiurlioniškame kosmose“. Vienas vakaras buvo skirtas pademonstruoti savo talentams bei susitikimui su bendruomenėmis. Socialiniai tinklai šiomis dienomis tiesiog lūžo nuo stovyklautojų įspūdžių, nuotraukų...

Širdžių, puoselėjančių lietuvybę – daug

Šio projekto ir šių lietuvybės stovyklų nebūtų be trijų dalykų – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansavimo, iniciatyvių ir patriotiškai nusiteikusių stovyklos organizatorių bei vadovų ir mokinių tėvų, kurie aukoja savo atostogas, laisvalaikį, lydėdami vaikus Lietuvon, į tas vietas, kurias, jų giliu įsitikinimu, jie turi žinoti ir pažinti giliau. 

Įsikalbėjome plačiau su Miuncheno lietuvių bendruomenės valdybos nare Milda, kuri atlydėjo į stovyklą savo sūnų Leonardą. O į stovyklos atidarymą atsivežė iš Šakių dar ir mamą Sonatą bei du mažesnius savo vaikus, kurie jau sunkiai kalba lietuviškai. Ji sako, kad ne kartą buvo kilusi mintis grįžti namo, į Šakius, į gimtinę. Tačiau iš pradžių sutrukdė karantinas dėl kovido, vėliau – prasidėjęs karas Ukrainoje ir įtempta situacija Europoje. Ji supranta – Vokietijoje kol kas gyventi yra saugiau. Tačiau niekuomet negali žinoti, ar Lietuvoje kada nors nenorės gyventi jos vaikai, todėl yra svarbu, kad jie šiame krašte nebūtų tik svečiai, kad ne tik širdimi, bet ir gyvenimo būdu būtų lietuviai. 

Gaila – į stovyklos atidarymą neatvyko nė vienas iš kviestų rajono valdžios institucijų atstovų. O vertėjo. Ne tik pasidžiaugti su mūsų krašte viešinčiais svečiais iš Vokietijos, bet ir padėkoti gausiam būriui vadovų savanorių už labai prasmingą ir svarbų darbą – sėti lietuvybės sėklą, ieškoti lietuviško kodo ir padėti plačiai pasaulyje saugoti ne tik Lietuvos, bet ir Lazdijų vardą, skleisti žinią apie juos.

Danguolė Barauskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-08-22)