Privačiame Stacevičių muziejuje – legendinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimo aparatas

Kiekvienas lankytojas V. Stacevičiaus yra laukiamas svečias, kiekvienam turi ką papasakoti.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“, vienam reikšmingiausių pogrindinės spaudos leidinių, raginusių kovoti už tikinčiųjų teises ir priešintis sovietinės valdžios brukamoms tradicijoms, šiemet sukako 50 metų.

Leidinys, ėjęs iki 1989-ųjų, iki to laiko, kol papūtė Nepriklausomybės vėjai ir atsirado laisva Sąjūdžio spauda, buvo griežtai draudžiamas. Ne vienas jo leidėjas kunigas už tai sumokėjo nelaisvės metais kalėjimuose. Leidinys pripažintas tokiu reikšmingu, kad Lietuvos Seimas šiuos metus paskelbė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos metais. Šia proga greta Kronikos visuomet figūruoja pirmojo jo redaktoriaus, Kauno arkivyskupo emerito, kardinolo, Lazdijų rajono garbės piliečio Sigito Tamkevičiaus pavardė. Jam įteikti reikšmingi apdovanojimai, jo vardas visuomet minimas, kai prisimenama ir cituojama „Kronika“.

Kapčiamiestis buvo saugumiečių galvos skausmas

„Siekiant tiesos, reikia prisiminti ir daugiau žmonių, kurie drąsos ir patriotinio nusiteikimo vedami daugino „Kroniką“, ją platino tarp gyventojų. Jau vien Kapčiamiestyje jų nemažai gyveno. Dar daugiau – Kapčiamiestis buvo katalikiškos ir patriotinės spaudos spausdinimo vieta, o kartu – ir saugumiečių galvos skausmas“, – prisimena ilgametis Kapčiamiesčio girininkijos girininkas Vytautas Stacevičius. Jis, kaip ir S. Tamkevičius, yra Lazdijų rajono garbės pilietis. Su a. a. žmona Birute buvę ne tik aktyvūs visuomenininkai, bet ir privataus muziejaus savo sodyboje įkūrėjai.

Kad jo žodžiai – ne iš piršto laužti, byloja faktai. Šiame privačiame muziejuje yra saugomas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimo aptartas. Jį Stacevičių muziejui pačioje Nepriklausomybės pradžioje padovanojo jo konstruktorius inžinierius, o vėliau – kunigas, tuo metu Šlienavos parapijos klebonas Vytautas Vaičiūnas. Tačiau iki to laiko, kol V. Stacevičius sužinojo, kad jo vadovaujamos girininkijos teritorijoje buvo slepiamas šis aparatas, kad būtent iš ten, iš Menciškės kaimo, iš Jono Žibūdos sodybos, „Kronika“ iškeliaudavo pas Lietuvos žmones, turėjo praeiti daug laiko.  

„Mėgdavau po savo girininkijos miškus klaidžioti, juos apžiūrėti. Eidavau net žiemą, kai keliai buvo prastai išvažiuojami. Ir taip kartą, bevaikščiodamas po miškuose įsikūrusį Menciškės kaimą, šalia J. Žibūdos sodybos už kažko užkliuvau. Pasigirdo perkūniškas trenksmas, šūvis. Išsigandau. Užėjau pas sodybos šeimininką pasiteirauti, kas tai galėjo būti. Man paaiškino, kad tai į eilinius spąstus graužikams įstatytas statybinis šovinys. Tokiu būdu, kaip paaiškino J. Žibūda, šeimininkai apsaugo savo pasėlius nuo šernų... Tai šis, matyt, bus netyčia nuo vasaros užsilikęs...“ – pasakojo V. Stacevičius.

Tik po daugelio metų, stojus Nepriklausomybei, jis iš to paties J. Žibūdos sužinojo tikrąją tiesą – tokiu būdu sodyba buvo aptverta ir saugoma visai ne nuo šernų, o nuo saugumiečių ar kitų nepageidaujamų svečių tuo metu, kai čia buvo dauginama „Kronika“. Vėliau aparatas vėl buvo kruopščiai paslepiamas. Iki kito karto, kol iš Kauno atkeliaudavo naujas, rašomąja mašinėle spausdintas numeris, kuris Menciškėje vėl būdavo dauginamas, susegamas ir paleidžiamas į pasaulį. Prie spausdinimo darbų prisidėjo tuomet dar Kapčiamiesčio vidurinę lankęs jaunimas, paaugliai Ramutė, Valdas ir Gintautas Valentai, dabar jau kunigai – Kučiūnų parapijos klebonas Vytautas Sakavičius ir jo brolis monsinjoras Gintautas Sakavičius, J. Žibūdos sūnus Antanas, Onutė Danilevičiūtė, vėliau – Janulevičienė, Kapčiamiesčio mokyklos mokytoja. Pagrindinis jų vadovas, įkvėpėjas buvo tuo metu Kapčiamiesčio parapijoje dirbęs kunigas Ignas Plioraitis, kuris mokėjo vaikus patraukti, aiškino jiems ne tik tikėjimo tiesas, kas tuo metu irgi buvo draudžiama, bet ir pasakojo jiems apie buvusią nepriklausomą Lietuvą, apie galimybę kada nors tą laisvę atgauti.

Kapčiamiestyje spausdino ir maldaknyges

 Pasak V. Stacevičiaus, aktyviai su I. Plioraičiu tuomet veikė tuo metu Šlavantų parapijos klebonas Juozapas Zdebskis – dar vienas mūsų rajono garbės pilietis. Jis ne tik atveždavo naują „Kronikos“ numerį, kurį reikėdavo padauginti, iki Menciškės, bet ir ieškojo galimybių atvežti iš Kauno spausdinimo darbu Kapčiamiestyje užsiėmusį spaustuvininką. Jis apsistodavo pas bažnyčios patarnautoją, klebono šeimininkę Moniką Žalkauskaitę. Čia, kaip vėliau tapo žinoma, savo atsigabenta įranga slapta spausdino maldaknyges ir kitą religinę literatūrą Lietuvai.

V. Stacevičius sako girdėjęs, jog spaustuvininkas buvo atvežamas iš Kauno taksi automobiliu, kad sunkiau būtų susekti. Iš pradžių taksi samdydavo iki Marijampolės, vėliau – iki Lazdijų, o tik po to – iki Kapčiamiesčio...

„Kronikos“ numerius pavyko perskaityti tik Nepriklausomybės laikais

Nors ir labai ieškojo galimybės sovietiniais laikais paskaityti „Kroniką“, V. Stacevičius sako niekaip negalėjęs jos tuomet gauti. Gal dėl to, kad užėmė vadovaujamas pareigas Kapčiamiesčio girininkijoje  ir buvo priverstas būti partijos nariu, žurnalą platinę žmonės jo privengė. Pamena, yra prašęs vieno bendradarbio, turėjusio ryšių su saugumiečiais, kad šie kokį žurnalą, kurį pavykdavo konfiskuoti, duotų paskaityti. Bet šis tik rankomis sumojavęs – girdi, nenorintis į tai veltis. Jau vėliau visus tuos numerius, išleistus atskira knyga Čikagoje, jam padovanojo kunigas V. Sakavičius. Ir dabar ši knyga užima garbingą vietą Stacevičių muziejuje... Kaip ir „Kronikos“ dauginimo aparatas.  

Pats J. Žibūda V. Stacevičiui jau Nepriklausomybės laikais išsitarė, kad jo sodyboje, ant tvarto po šiaudais, šis aparatas yra saugomas. Teko kreiptis į jo savininką, Šlienavos parapijos kleboną V. Vaičiūną, kad šis aparatą dovanotų muziejui. Po Nepriklausomybės atgavimo, kai visa laisva ir demokratiška spauda tapo spausdinama laisvai, be jokios cenzūros, jis nebeteko savo vaidmens. Kai šis aparatas buvo pargabentas pas Stacevičius, juo susidomėjo „rimtesnės“ įstaigos – Stacevičiams primygtinai buvo siūloma, patariama, rekomenduojama „Kronikos“ dauginimo aparatą atiduoti. Bet gelbėjo tai, kad pats klebonas V. Vaičiūnas jį patikėjo būtent Stacevičiams. Tokia buvo jo, kaip aparato savininko, valia. Daugiau jos niekas pakeisti nebandė...

Mažai kam žinomas faktas

V. Stacevičius ir šiandien plačiai atveria savo muziejaus duris visiems krašto ir Lietuvos istorija besidomintiems žmonėms. Kai „Lazdijų žvaigždė“ šią savaitę apsilankė jo sodyboje pasižiūrėti į tą legendinį dauginimo aparatą, ant stalo tebestovėjo atversta Lankytojų knyga. O joje – keliautojos iš Tauragės liepos 9 dieną paliktas įrašas, kuriuo ji susižavėjusi dėkoja žmonėms, saugantiems ne tik mūsų istoriją, bet ir mūsų vaikystės prisiminimus – buities reikmenis, darbo įrankius, drabužius. Ir, kaip aiškėja dabar, čia saugomi ir svarbūs Lietuvos gyventojų kovų už Nepriklausomybę eksponatai. Tik plačiau tai mažai kas žino...

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.

Komentarai

Įdomus diedukas.

Vytautas beabejo žino kodėl jis nežinojo "kronikos" dauginimo aparato buvimo vietos anais laikais. Tai ir tos liaupsės neprieko.

Gal kas žinote,kur galima kroniką įsigyti ,arba-paskaityti...

Čia rasite visas Kronikas nuo 1 iki 81 numerio https://lkbkronika.lt/index.php/1-kronika-1972-m

nepaminėtas VĮ Veisiejų miškų urėdijos indėlis į šį objektą. Bet čia dieduko stilius.....