E. Straigytė: akivarai, į kuriuos geriau neįsmukti

Knygos, net ir visai neskaitytos, pasensta nuo saulės ir nuo dulkių. Knygų leidėjai ir pardavėjai tokias parduoda su nuolaida. Tačiau geros knygos netampa prastomis, jeigu po viršeliu yra vertingas, įdomus tekstas. Esu ne kartą pirkusi seniai išleistas, jau pageltusias nuo laiko knygas, kurių man reikėjo. Vienas radau per skelbimus (pamenu, dvi svarbias knygas žmogus man vežė net iš Kauno), kitas aptikau senų knygų knygyne (yra toks Vilniuje, visai greta „Keistuolių teatro“; pasakius, kad pastatas prie Spaudos rūmų, jau ne visi žinos). 

1990-aisiais ir vėliau daug svarbių redakcijų glaudėsi ir klestėjo po šiuo, Spaudos rūmų, stogu. Tada vis varstydavau duris į „Dienos“ dienraščio redakciją. Nors negyvenau Vilniuje, bet čia lankydavausi, nes buvau jų korespondentė. Dienraštyje dirbo žurnalistai profesionalai, o tekstai ir nuotraukos pereidavo solidų filtrą: akylai stebėjo ruošiamą spaudai turinį ne tik redaktoriai, bet ir stilistai, korektoriai. Išleisti laikraštį su klaidomis būtų buvusi didžiulė gėda. Faktai irgi buvo tikrinami prieš juos paskelbiant, į nuomones įsiklausoma. Aišku, būta ir braukymų, keitimų, kai redaktoriai atsisakydavo kokią nors teksto dalį spausdinti, kartais gal baimindamiesi galimų pasekmių, o kartais vien todėl, kad buvo pernelyg drąsiai žurnalisto užsimota, neturint svarių įrodymų. 

Pamažu pradėta atidžiau vertinti ir nuotraukas, kurios patekdavo į puslapius. Jau buvo nusvilusių dėl netinkamo nuotraukų parinkimo prie neigiamo turinio publikacijų. O kai vienas iš dienraščių teisme pralaimėjo ieškovams ir jų sumaniems advokatams ir turėjo susimokėti labai didelius pinigus, atsargumas pasidarė savaime suprantamas kiekvienam už turinį atsakingam redakcijos vadovui. Beje, ta garsioji byla kilo po... pasivaikščiojimo, kai šiltą dieną išėjo pasidairyti redakcijos fotografas ir dvi merginos trumpais sijonais ir visai padoriai atrodančiomis iškirptėmis. Jis jas nufotografavo, o vėliau šia nuotrauka buvo iliustruotas straipsnis apie nekaltą flirtą ir išprievartavimus. Įžeista garbė kainavo daug, nes, savaime suprantama, niekuo dėtos merginos buvo tapatinamos su aukomis.

Daug vandens nutekėjo nuo to laiko... Pasikeitė ne tik spauda (popierinių dienraščių jau seniausiai nevartome), pasikeitė ir pati žiniasklaida, ir suvokimas apie žurnalistiką. Drįstu teigti, kad į srutų akivarus smenga ir tie leidiniai, kuriuos dar neseniai aš pati vertinau kaip gana padorius arba tiesiog bulvarinius skaitalus, bet kažkaip apseinančius be visokių šlykštybių. Geltonosios spaudos nebeliko, nes ji visiškai išsigimė. Tarkim, „Žmonės.lt“ portalas per telefono ekraną jau irgi įkyriai bruka tai su garsiais žmonėmis susijusias nelaimes, tai kažin kokią atlikėją, kuri nusirengė per daug ir sukėlė tikrą audrą, tai paslaptį, kurią atskleis su trimis žmonomis gyvenantis lietuvis... Visa laimė, tokio „kokteilio“ dar nėra popierinėje žurnalo „Žmonės“ versijoje, tai dar bent tą galiu paskaitinėti gulėdama vonioje.

Dėl kai kurių žiniasklaidos priemonių savivalės ir savigarbos neturėjimo tenka keisti ir nusistovėjusius įpročius. Tarkim, daugybę metų žiūrėjusi „Panoramą“ turėjau pasirinkti kitą žinių laidą, nes čia tiesiog juodai užkniso tas griūnantis laisvas žodis ir tragiški liudijimai, kuriuos rimtais veidais išsako (ne)mąstantys veidai. O kai noriu įsitikinti, ar jau išlaisvintas tas suvaržytas žodis, kaktomuša susiduriu su kokia nors grubia klaida subtitruose (tada galvoju, ar būti raštingiems irgi kas nors trukdo?) arba „vaizdeliu“, kuris tarsi iš tik-toko, mat nufilmuotame reportaže ne tik vaizdas iš vietos, susijusios su nagrinėjama tema, bet ir aiškiai matomas vyras, stumdantis moterį (ir televizija tai transliuoja − ar niekas nežiūrėjo prieš išleidžiant į eterį, o operatorius buvo su akidangčiais ir matė tik vaizdą prieš nosį, o ne kadro kampe?).

Padriki tie pastebėjimai, graibant po žiniasklaidos akivarus. Bet jie svarbūs. Mat akylai žiūrinčių vis mažėja, kaip ir profesionaliai dirbančių. Šlamštas mums kišamas veltui − per televizijos ir telefonų ekranus. O už gerą turinį reikia susimokėti. 

Štai paskutiniajame literatūrinio žurnalo „Nemunas“ numeryje publikuojamas literatūrologo Vytauto Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“. Kai šis tekstas buvo išspausdintas 1972 metais, jis tapo sprogstamuoju užtaisu tuometinei nomenklatūrai ir visai sovietinei sistemai. Įvadą dabar perspausdinamam straipsniui rašęs Darius Kuolys sudėliojo labai ryškius akcentus. „Taip, Vytauto Kubiliaus grumtynės su protus pavergusia sistema lieka reikšmingos ir šiandien. O dabartiniams „literatūros lauko agentams“ jis vėl su ironišku šypsniu primena: tikras meno kūrinys vis dėlto yra talento vaisius, o ne „literatūros lauko išraiška“. Ir jo vertė nėra pagaminama konkurencinėje kovoje. Kūrybos aistros niekada nepakeis triukšminguose jėgos žaidimuose laimėta pozicija, įgytas „prestižas“, sukauptas kultūrinis „kapitalas“...

Vytauto Kubiliaus „Talento mįslės“ buvo ir lieka svarbus kūrybos laisvės manifestas. Pasipriešinimo konformizmui, visuomenės kontrolei, veidmainystei ir vienmintystei veiksmas.“ Geras žurnalas su vertingu turiniu − brangus malonumas. Bet vien šis straipsnis vertas viso žurnalo kainos. Ir būtina pridurti, kad „Nemuno“ redakcijos vairą profesionaliai ir kūrybiškai sukioja poetė ir mokslų daktarė Erika Drungytė.

Man taipogi teko dirbti ir redaktoriaus pavaduotoja, ir leidinio bei portalo redaktore. Žinau visus turinio kūrimo ir leidybos niuansus, daug metų stebiu savo profesinį lauką ir, be abejo, daug skaitau, žiūriu, klausau. Todėl leidžiu sau pasakyti aštresnį žodį, nes turiu daug patirties skirtingose žiniasklaidos priemonėse, taip pat ir argumentų. Tikiu, kad jau turiu ir saujelę, o gal ir pilnas dvi rieškučias ištikimų skaitytojų, kurie laukia mano tekstų ir juos perskaito. 

Matau, kaip per daugelį metų keitėsi ir „Lazdijų žvaigždės“ turinys. Geros naujienos jau įsitvirtino laikraščio puslapiuose, o nuomonių įvairovė yra pagirtina. Gegužės 7-ąją minėdami kaip labai reikšmingą − Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos – dieną atlikime vidinį auditą ir pagalvokime, kiek ir kokio turinio mes vartojame, kas padeda mums lavinti kritinį mąstymą. Ir, aišku, palaikykime gero turinio sklaidą savo pasirinkimais, o leidėjus − ir prenumerata. Tada lengvai apeisime tuos pragaištingus akivarus ir dar kitiems akis atversime.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-05-08)