R. Sadauskas-Kvietkevičius: krizė atrieda atidunda

Kai premjerė Inga Ruginienė sako, kad Lietuvos laukia sunkus ruduo, turbūt verta įsiklausyti. Nes jos partijos politikai, būdami valdžioje, dažniausiai žadėdavo neįtikėtinai šviesią ateitį, kurios reikia tik truputį palūkėti. Velionis Gediminas Kirkilas, būdamas premjeru prieš pat pasaulinę finansų krizę, kai ekonomistai jau baksnojo pirštais ne tik už Atlanto, bet ir į Lietuvoje išsipūtusį nekilnojamojo turto burbulą, rimtu veidu kartojo, neva mums joks sunkmetis negresia.

Šiemet mūsų šalyje persidengia du kainų augimą skatinantys reiškiniai. Donaldo Trumpo karas prieš Iraną įstūmė pasaulį į užsitęsusį brangios naftos laikotarpį. O išsipūtusios degalų kainos neišvengiamai brangins viską iš eilės – pradedant būtiniausiais maisto produktais ir baigiant paslaugomis. Lazdijų krašto žmonės kurį laiką dar gali guostis, kad automobilio baką gali pigiau pripildyti Seinų degalinėje, o naujutėliai elektriniai Lazdijų autobusų parko autobusai veža nemokamai. Tačiau netrukus išaugusios transportavimo išlaidos jau matysis ir duonos, ir dešros kainose.

Važiuodami į Lenkiją pigesnių degalų, lietuviai ten užsuks ir į parduotuves, prisikraus pilną bagažinę maisto, gėrimų, buitinės chemijos, rūkalų ir vaistų. Nors 2025-ųjų pabaigoje tokių apsipirkimo kelionių jau buvo smarkiai sumažėję, nes kainų skirtumas neatrodė toks didelis, kad dėl jo būtų verta trenktis į kaimyninę šalį, kuro kainų skirtumas tai keičia iš esmės.

Lenkijos valdžios sugebėjimas laiku ir veiksmingai pažaboti dyzelino ir benzino brangimą sumažinus mokesčius tapo akivaizdžiu pavyzdžiu, pademonstravusiu, kokia lėta, nedėmesinga šalies gyventojų lūkesčiams ir neveiksni spręsti krizes, palyginti su lenkais, yra I. Ruginienės Vyriausybė. LSDP rinkimų šūkis „Valstybė, kuri veikia“ atsisuko prieš juos pačius, kai prireikė pademonstruoti tą gebėjimą veikti.

Apie antrą, didesnės už euro zonos vidurkį infliacijos priežastį premjerė stengiasi nė neužsiminti. Nes ją sukūrė visai ne globalūs reiškiniai, o neapdairus šios valdančiosios daugumos sprendimas leisti visiems, kaupusiems pinigus antrosios pakopos fonduose, atsiimti juos ir ištaškyti. Jau vien tai, kad iš kaupimo sistemos pasitraukė gerokai daugiau žmonių, negu prognozavo Vyriausybė ir valdančiosios daugumos politikai, aiškiai parodė, kaip smarkiai jie atitrūko nuo realybės ir nejaučia savo rinkėjų nuotaikų.

Nekuklu cituoti save patį, bet praėjusių metų lapkričio 28 d. „Pozicijoje“ rašiau jums, kad išlaidavimo šventės pagirias pajus net ir tie, kas joje nedalyvaus: „Maždaug tada ir pamatysite, kaip Veisiejų „Aibėje“ anksčiau du bambalius pigiausio alaus pirkdavę varguoliai į krepšelį dėsis brendį, putojantį vyną ir lašišos didkepsnius. Į paštomato dėžutes netilps siuntiniai su kinišku šlamštu iš „Temu“, o kurjeriai ieškos kelio į atokias sodybas, kad galėtų įteikti laimingam pirkėjui 100 colių 4K televizorių.“ 

Juk būtent taip ir nutiko. O dabar nenumaldomai artėja tas liūdnas metas, kai antrosios pensijų pakopos pinigai jau bus pasibaigę, bet dėl vartojimo šuolio padidėjusios kainos pasiliks su mumis ilgam. Mūsų rajono specifika tą sunkmetį gali dar labiau pasunkinti. Esame atokus Lietuvos pakraštys, kurio gyventojai nemažą savo pajamų dalį uždirba iš vasarotojų, apsistojančių paežerių sodybose, plaukiančių baidarėmis ir apsiperkančių Veisiejų senienų krautuvėlėje bei turguje. Deja, poilsis, kelionės ir pramogos yra ta sritis, kurios sąskaita žmonės pirmiausia pradeda taupyti, kai padidėja jų išlaidos būtinoms reikmėms, o pajamos dar nespėja užaugti. Dėl tos pačios priežasties kiekviena krizė skaudžiai smogia kaimyninei Druskininkų savivaldybei, į kurios SPA centrus, viešbučius ir grožio salonus važinėja dirbti nemaža rytinio Lazdijų rajono pakraščio gyventojų dalis.

Ūkininkai ir be mano priminimo žino, kad per kiekvieną krizę pieno, grūdų, mėsinių galvijų ir daržovių supirkimo kainos krinta tiek, kad neatperka visų gamybos sąnaudų. O jeigu šias išaugino pabrangęs kuras bei trąšos, tai ūkis greitai gali tapti nuostolingas.

Seimui nubalsavus už Lietuvos kariuomenės Kapčiamiesčio karinio poligono ir Kapčiamiesčio karinio mokymo teritorijos įstatymą, galime tikėtis, kad steigiamas poligonas netolimoje ateityje taps Lazdijų rajono ekonomikos „garvežiu“. Tačiau žadamo pinigų lietaus dar teks palaukti – pirmiausia bus išperkamas į poligono teritoriją patenkantis nekilnojamasis turtas, o tik jį užbaigus galės prasidėti infrastruktūros įrengimo darbai, atsiras naujų darbo vietų. Todėl šiuos metus dar turėsime ištverti nesitikėdami plika akimi regimų permainų. Kas grybavo ir uogavo Kapčiamiesčio girioje, galės tai daryti ir šią vasarą bei rudenį, o kas supirkinėjo grybus, nė nepajus skirtumo.

Krizės dažniausiai tik pagreitina tuos įvykius, kurie ir taip būtų atsitikę. Užsidaro leisgyviai verslai, iki sunkmečio vos išgalėję išmokėti minimalias algas savo darbuotojams ir pervesti duoklę VMI bei „Sodrai“. Nerandantys darbo gimtinėje greičiau apsisprendžia išvažiuoti ten, kur tviska didžiųjų miestų žiburiai. Savininkai apsisprendžia parduoti jų nenaudojamą nekilnojamąjį turtą, darbdaviai – atleisti vertės nekuriančius darbuotojus. Išgyvena tik stipriausieji tarsi stirnos po šaltos ir sniegingos žiemos.

Tačiau mes esame ne laukiniai žvėrys, palikti natūralios atrankos dėsniams, o solidari bendruomenė, jaučianti pareigą pasirūpinti silpniausiais savo nariais. Pastebėti, kad kaimynui gal ne tvartas dega, bet pajamos užtrūko ir nėra kuo vaikus pamaitinti, nėra taip sunku. Kiekviena krizė juk yra dar ir mūsų žmogiškumo išbandymas.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-04-30)