A. Mikelionis: „Nei svajojau, nei ruošiausi, nei planavau būti rašytoju“

A. Mikelionis: „Kartais susidaro įspūdis, kad nei aš pats, nei mano nuomonė, nei mano kūryba Lazdijų rajone niekam neįdomi.“
 

  Šių metų gegužės mėnesio antroje pusėje pasirodė jau penkta veisiejiečio rašytojo Algimanto Mikelionio, pasirašančio Aido Kelionio pseudonimu, knyga „Druskų kambarys.“ Ją išleido Vilniuje įsikūrusi leidykla „Homo liber.“ Šia proga, ir ne tik, nutarėme pakalbinti A. Mikelionį.

- Savo kūrybą pradėjote romanu „Smėlynų vanduo“, kurį 2009 metais išleido leidykla „Tyto alba“. Kaip kilo idėja parašyti pirmąją knygą?

- Gal jums ir nuskambės keistai, bet nei vaikystėje, nei paauglystėje ir net sulaukęs trisdešimties metų neplanavau būti jokiu rašytoju. Apie tai nei svajojau, nei galvojau, nei ruošiausi. Taip, mėgau ir tebemėgstu skaityti knygas, bet kad pats parašyčiau... Tiesiog sulaukus trisdešimt penkerių, į galvą savaime atėjo tokia idėja, kuri virto rankraščiu. Jį parašęs, kelis mėnesius palikau gulėti ir tik retkarčiais paskaitydavau. Kartais atrodydavo, kad nieko vertingo neparašiau, kartais lyg ir įžvelgdavau šį tą gero. Pagalvojau, kad, jeigu jau yra rankraštis, reikia jį parodyti kokiai nors leidyklai. Tuo metu dirbau Veisiejų pensionate. Vieną dieną reikėjo lydėti pensionato gyventoją į Vilnių, tad nutariau, kad rankraštį nunešiu į tą leidyklą, kuri bus arčiausiai mūsų maršruto tikslo vietos. Tai buvo leidykla „Tyto alba“. Tiesiog užėjau kaip žmogus iš gatvės ir prisistatęs palikau rankraštį. Man pažadėjo paskambinti po poros savaičių. Tad grįžau namo ir viską pamiršau. Po kelių dienų man į darbą paskambino mama ir pasakė, kad skambino iš leidyklos. Aš perskambinau ir netikėtai sužinojau, kad mano rankraščiu labai susidomėjo ir būtinai išleis knygą.

- Turbūt buvo nemenka staigmena, nes, kaip sakėte, nei ruošėtės, nei planavote...

 -  Pasakyti, kad tai buvo staigmena, vadinasi, nieko nepasakyti. Tikrai labai nustebau, kai taip atsitiko. Juolab kad knygą itin gerai įvertino prestižinė ir bene geriausia tuo metu Lietuvos leidykla „Tyto alba“ ir jos vadovė Lolita Varanavičienė – labai reikli, profesionali ir kompetentinga leidėja. Knyga sulaukė ir daug žinomų kritikų teigiamų recenzijų. Tuomet pradėjau galvoti, kodėl gi taip įvyko, ir po truputį viskas pradėjo stoti į savo vietas. Augau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ir vairuotojo šeimoje. Tėtis, kai tik turėdavo laisvo laiko, visuomet skaitydavo. Mūsų namuose nebuvo kažkokių įmantrių materialinių gėrybių, bet visuomet buvo pilna knygų, laikraščių ir žurnalų, ir jiems buvo skirta ypatinga vieta. Tad dabar juokaudamas mėgstu sakyti, kad aš nekaltas, jog parašiau knygą, o aplinka kalta.

- Vėliau pasirodė dar vienas jūsų romanas, miniatiūrų ir humoreskų knygos. Kada pasijutote tikru rašytoju?

- Na, galima pasakyti, kad jeigu žmogus jau rašo, tai jis ir yra rašytojas. Žinoma, juokauju. Tikru rašytoju pasijutau, kai 2017 metų kovo mėnesį mane priėmė į Lietuvos rašytojų sąjungą, o kiek vėliau Lietuvos Respublikos kultūros ministrė savo įsakymu man suteikė oficialų meno kūrėjo statusą. Esu iš tų žmonių, kurie labai stipriai abejoja savo tekstų kokybe, bet, kai pripažino ir į savo tarpą priėmė geriausi Lietuvos rašytojai, pasijutau žymiai tvirčiau. Gal kam gali atrodyti, kad įstoti į Lietuvos rašytojų sąjungą labai paprasta, užtenka tik bet ką parašyti, ir jau tavęs laukia išskėstomis rankomis. Toli gražu. Pirmiausia turi būti parašęs ir išleidęs bent dvi aukšto meninio lygio knygas, gauti tris kitų Lietuvos rašytojų sąjungos narių raštiškas rekomendacijas, paskui jau susirenka Rašytojų sąjungos valdyba ir savo posėdyje sprendžia, ar tu tapsi šios sąjungos nariu. 

- Šiemet pasirodė jau penkta jūsų knyga. Kaip manote, tai daug ar mažai?

- Niekada negalvojau ir negalvoju, kad per gyvenimą imsiu ir parašysiu dvidešimt, dešimt ar dar kažkiek knygų. Esu tvirtai įsitikinęs, kad svarbiausia – knygų kokybė, o ne kiekis. Knyga turi gimti natūraliai ir pati sprendžia, kada laikas būti jai užrašytai. Idėja knygai galvoje turi gimti natūraliai, be jokios prievartos, po ilgų arba labai ilgų apmąstymų. Apskritai meninė kūryba yra toks dalykas, kad nieko čia per daug nesuplanuosi. Per penkiolika metų parašiau penkias knygas – vidutiniškai vieną per trejus metus. Man tai nėra mažai.

- Apie ką naujausia jūsų knyga „Druskų kambarys“?

- Kas nors sužinojęs, kad parašiau naują knygą, pirmiausia klausia, apie ką ji. Per pirmąjį knygos pristatymą birželio 11 dieną Lietuvos rašytojų sąjungos vidiniame kiemelyje buvo daug diskutuota, kokio žanro tai yra knyga. Aš ją vengiu kaip nors apibūdinti, galiu tik pasakyti, kad tai gyvenimo mozaikos – prisiminimai. Daug parašiau apie paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, nes tuo metu buvau vaikas ir paauglys. Nors esu gana kritiškas sovietmečio atžvilgiu, bet paradoksas, kad šioje knygoje atsispindi būtent sovietmečiu augusio ir brendusio jauno žmogaus šviesioji gyvenimo pusė. Juk tais laikais iki pilnos laimės tereikėjo užsienietiškos kramtomos gumos gabalėlio, kelių mandarinų, leidimosi žiemą nuo kalniuko rogutėmis ar Kauno „Žalgirio“ krepšininkų ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų pergalės. Knygą sudaro 48 skyriai ir kiekvienas jų yra tarsi savotiška mozaikos dalis.

- Sakoma, kad savam krašte pranašu nebūsi. Ar tiesa?

- Na, net nežinau. Kai vykdavo ankstesnių mano knygų pristatymai, į susitikimus ateidavo nemažai skaitytojų, bet, manau, jų galėtų būti žymiai daugiau. Juk Lazdijų rajone nėra tiek daug rašytojų. Nesinori nei girtis, nei puikuotis, bet pasakysiu tokį faktą, kad esu pirmasis ir šiuo metu vienintelis rajone Lietuvos rašytojų sąjungos narys, kuris gimė, augo ir visą laiką gyveno ir tebegyvena Lazdijų rajone. Taip pat esu vienintelis rajone asmuo, turintis meno kūrėjo statusą. O jeigu norite paklausti, ar jaučiuosi kiek žinomas ar garsus savo krašte, pasakysiu taip: lazda neturi būti perlenkiama į jokią pusę – liaupsinti ir šlovinti tikrai nereikia, bet ignoruoti ir nepastebėti irgi nevalia. Kartais susidaro įspūdis, kad nei pats, nei mano nuomonė, nei mano kūryba Lazdijų rajone niekam nėra įdomi. Štai pernai Veisiejai buvo mažąja Lietuvos kultūros sostine. Maniau, kad gal bus surengta kokia nors literatūrinė ar kultūrinė diskusija, į kurią būsiu pakviestas. Deja, to nebuvo. Net į pernai Veisiejuose vykusią LRT radijo suorganizuotą diskusiją, skirtą Veisiejams, kaip mažajai kultūros sostinei, niekas nepakvietė. Gerai, kad vienas Lazdijų savaitraštis mane ten siuntė kaip apžvalgininką. Tai kartu turėjau progą prisistatyti kaip rašytojas ir pristatyti savo kūrybą.

- Tai dėl ko rašytojas tuomet kuria? Dėl šlovės, pinigų, pašaukimo?

- Mano mėgstamas pasakymas yra toks: rašau todėl, kad negaliu nerašyti. Tiesiog kažkas davė man šiokių tokių sugebėjimų, o aš stebiu gyvenimą ir užrašau savo įspūdžius ir požiūrį. Man rašymas – savotiška terapija ir malonumas. 

- Kada sulauksime jūsų naujos knygos pristatymo Lazdijų rajone?

- Manau, kad rudenį bus tinkamiausias metas pristatyti savo knygą kraštiečiams. Visi sugrįš iš miškų, daržų, paežerių, pajūrių, o tuomet prisėsime ir pasišnekėsime.

- Norėjau paklausti, kokie jūsų ateities kūrybiniai planai, bet sakėte, kad nemėgstate planuoti savo kūrybos...

- Išleista nauja knyga, tad norisi tiesiog tuo pasimėgauti ir nieko neplanuoti. Kas čia žino, kaip toliau viskas pakryps? Juk niekada nežinai, kas gali nutikti ir kokia idėja ateis į galvą, pasodins tave prie kompiuterio ir pradės diktuoti naujos knygos tekstą...

"Lazdijų žvaigždė"
 

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.

Komentarai

Čia tipo niekam neįdomus tai pats paverksiu ir pasigirsiu. :DD taip neskanei viskas čia atrodė. Kitas dalykas: gaila tokių paraidavėlių ir pataikūnų, tai kaip gali būti kam nors įdomus žmogau :)

tipo jis - rašytojas, ..............oi, Dievuliau

Nesu kritikas , juo labiau neturiu jokio priešiškumo , skaitydavau Jūsų rašinėlius bei domėjausi todėl maža pastabėkę kaip jaunam rašytojui turiu . Gyvenime reikia vertinti realybę kuri keičiasi pagal lemiamų faktorių įvairovę-Jūs dėl nepastebimumo galėtūte kaltinti tik save, nes rašyti liaupsėjant t.y. įvertinant tik vieno žmogaus ar partijos nuomones, bei neįžvelgiant kas vyksta visuomenės gyvenime patampate vienos valdžios kūrėju ir tai nulemia tik laikiną poziciją kuri žmonijai yra nebereikalinga . Siūlyčiau vertinti platesniu kampu bei rašyti geriau knygas atsisakant pagalbos teikimo savų partijų kūrėjams kuriems nebūna nieko Švento net ir niekais paversti tai kuo tiki, kuria o vėliau išduoda...... Pagarbiai

Tiesa Algi, nei tu, nei tavo rašliava tikrai nereikalingi mūsų kraštui :)

Na jeigu šitas nabagas yra rašytojas,tai aš primarijus,nors sveriu pusantro šimto .

„Nei svajojau, nei ruošiausi, nei planavau būti rašytoju“.............tai, kad tu juo ir netapai :)

Ne tik parsidavėlis, bet dar ir baisus tuščiagarbis - nerengia gi matai jam renginių, niekur nekviečia, į radijo laidas nesiunčia... Įžymybė mat atsirado! Tai gal padarysi rajonui paslaugą iš jo emigruodamas...?

Daug kam apmaudu, kad šis autorius ne tik tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, bet ir išleido krūvelę knygų, o kai kurias ir prestižinėse leidyklose, kurios priima tik aukštos kokybės rankraščius. Tai kaip čia nebus pikta, kai pats neparašęs nei vienos knygos ir nieko nenutuoki apie literatūrą. Reiškia profesionalūs literatūros kritikai įvertinę šio autoriaus kūrybą yra kvailiai, o čia pyktį liejantys literatūros ekspertai...

Tikri literatūros kritikai vertindami kokio nors rašytojo knygą įžvelgia, kas knygoje gerai, o kas blogai. Bet čia šį rašytoją koneveikia tikri jo nekentėjai, o ne kritikai, nes tikru kritiku būti reikia labai didelių sugebėjimų. Bet ir taip visiems aišku kodėl nekentėjai niršta ant šio rašytojo ir visaip jį menkina. Matot, jis išdrįso kelis kartus valdžią pakritikuoti, o juk kaip žinoma dabartinė Lazdijų valdžia yra neklystanti ir šventa.

Jūs, man atrodo, labai klystate.

toksai rasytojas gali rasyti tik zmonems po insulto

mikelionis jau sėdo save aukštinančių komentarų rašyt...

Kažkaip tamsta nuli iškreiptai matai pasaulį, jeigu oficialūs faktai yra savęs aukštinimas...

o man jo įžvalgos ir straipsniai (bei kai kurios knygos) patinka. Sėkmės

Dvi knygos (neskaičiau) - ir jau Rašytojų sąjungos narys. Panašiai kaip, nusipirkau Papalazdijuose du hektarus žemės ir jau esu Ūkininkų sąjungos narys. Na, - gerai. Bet jau iš karto - susireikšminimas - aš rašytojas, o manęs į renginį nepakvietė, nepristatė, neišaukštino - gi aš rašytojas... Žmogau, dabar spausdina visi ir viską, ką tu beparašai, ir viską ką tu jiems benuneši, - kad tik jie darbo turėtų, kad tik spausdinti turėtų ką, o tu tik pinigus mokėk... Ar ne taip, gi?

Yra toks reiškinys, kaip grafomanija, o kai grafomanas dar ir narcizas, tai va ir turim mikelionį... Kažkaip po straipsniu nesimato autoriaus pavardės, tai ar tik nebus "didis rašytojas" pats iš savęs ir interviu paėmęs... Jei taip, tai galėtų parašyt, kiek iš tų išleistų knygų egzempliorių ne po lova sukišta, o parduota...

Jeigu visus rašančius priimtų į Lietuvos rašytojų sąjungą, tai rašytojų būtų dešimtys tūkstančių, o narių tėra trys šimtai taip kad priima tik tuos kurių kūryba yra aukšto meninio lygio. Beje, kūrybą vertina geriausi Lietuvos rašytojai ir kritikai. Tad ponas anonime ne tamsta vertinti A.Mikelionio kūrybą ir spręsti apie jos lygį. Tavo paistalai tik įrodo, kad visiškai nieko nesupranti apie leidybą. Tokios leidyklos kaip "Tyto alba" ir "Vaga" labai griežtai atrenka rankraščius ir spausdina tik geriausius, nes kitaip nukentėtų jų autoritetas. Beje, išleidžia už savo lėšas, o autorius gauna honorarą.

Kas juokingiausia apie A.Mikelionio kūrybą rašo ir ją vertina nieko bendro su knygomis ir literatūra neturintys asmenys. Gal iš pradžių perskaitykite šio autoriaus knygas ar bent pasidomėkite, ką apie jas rašė profesionalūs literatūros kritikai. Juk naudojantis Google galima perskaityti visas recenzijas. Gal profesionaliems literatūros kritikams palikime spręsti vertos ko nors šio autoriaus knygos ar ne?

Tai klausimas lieka atviras - kiek atspausdinta, kiek parduota? "Tyto alba" antrosios tamstos knygos, kaip suprantu, spausdinti jau nesiėmė, todėl teko kreiptis į "Vagą"? Ir rimtos leidyklos kartais "prašauna"...

Sakot prašauna? Paskaitykit pirmos knygos "Smėlynų vanduo" recenzijas. Teigiat, kad "Vaga" prasta leidykla?

Klausimas apie pardavimus labai nemalonus, kaip matau...

Visai ne. Man teliko vos po kelis egzempliorius visų knygų, išskyrus naujausią, bet jau ir jos pusė tiražo neliko. Ačiū, kad rūpinatės mano finansine gerove, bet negaliu skųstis, nes knygas perka.

Tai ar aš vertinau jo kūrybą? Parašiau pačioje pradžioje : "(neskaičiau). O jūs prisikabinote kaip milicininkas prie stulpo... Be visa kita, - mane "tujindamas" pasirodėte, kad jums labai toli iki kultūros ir etiketo. Susidarėte vaizdą apie save, kad esate bukas kaip sibirietiškas veltinis. O kas dėl jūsų minimų leidyklų, tai jos beveik niekuo nesiskiria nuo panašių kitų - visos išleidžia ir spausdina viską ką gauna, nes kitaip, paprasčiausiai, neišgyventų. Kažkas gi leidžia laikraštėlius, kažkas kepa tortukus, kažkas spausdina rašinius...

Rašo dabar knygas ir H. Daktaras, ir L. Andrikienė, ir Seimo nariai, ir kas tik netingi. Rašo net ir rašytojai. O spaustuvės spausdina viską ko tik jų paprašo - kitaip iš ko jos gyventų? Leidyklų-spaustuvių paslaugos: korektūra, redagavimas, paruošimas spausdinimui, spausdinimas, platinimas, pardavimas. Rašytojui - knygos autoriui tenka iki 20 % visos knygos vertės pinigine išraiška. Taigi - rašytojai iš savo kūrybos - nepragyvena. Rašo kiti. Reiškia, kad gyvuoja ir kita rašytojų kategorija. Gerai visiems žinoma...

Galite kiek norite įrodinėti savo tiesas, bet kol kas Lietuvoje apie rašytojo kūrybos lygį sprendžia tik Lietuvos rašytojų sąjunga. Jeigu autoriaus kūryba yra aukšto lygio- lrs ir priima į savo gretas ir tiek. Juk nei H.Daktatas,nei L.Andrikienė nėra rašytojų sąjungos nariai. Nesuprantu kam siekiate išradinėti dviratį, jeigu jis senių seniausiai išrastas. Pagaliau atsiverskite internete rašytojų sąjungos puslapį ir paskaitykite kokios yra sąlygos norint tapti Rašytojų sąjungos nariu ir neapsimetinėkite kažkokiais suprantančiais apie knygas ir leidybą. Lazdijų rajone nėra nė vieno profesionalaus literatūrologo ir literatūros kritiko. Suprantu, kad jums labai apmaudu, kad kažkas pakilo virš provincijos lygio, tad tokį labai jau norisi apdergt. Deja, jūsų sapalionės absoliučiai nieko nelemia.

Yra, vadinasi, tokia organizacija Lietuvoj, kuri ir spendžia - kieno čia aukštas meninis lygis, kieno ne... O čia kažkokių eilinių skaitytojėlių sapalionės (suprask - nuomonė) nieko nereiškia...

Vo tep. Jo pasaka, kurią neseniai skaičiau laikraštyje pilna liguistos fantazijos ir nemanau, kad jos turinys atitinka etikos rėmų reikalavimus. Va, per tai mano akimis ir negali būti aukštas autoriaus meninis lygis.

Tai pasako tegul kiek tu knygu nupirko rasytoju sajunga ir paprasti mirtingieji. :DDD ne rasytoju sajunga lemia koks kietas rasytojas, o pirkejas kuris perka knygas. Taip kad sis- visiskai niekam neidomus, savimyla ir padlaizys.

Ar bus knyga "Mėnulio kriokliai"?