A. Mikelionis: „Nei svajojau, nei ruošiausi, nei planavau būti rašytoju“

  Šių metų gegužės mėnesio antroje pusėje pasirodė jau penkta veisiejiečio rašytojo Algimanto Mikelionio, pasirašančio Aido Kelionio pseudonimu, knyga „Druskų kambarys.“ Ją išleido Vilniuje įsikūrusi leidykla „Homo liber.“ Šia proga, ir ne tik, nutarėme pakalbinti A. Mikelionį.

- Savo kūrybą pradėjote romanu „Smėlynų vanduo“, kurį 2009 metais išleido leidykla „Tyto alba“. Kaip kilo idėja parašyti pirmąją knygą?

- Gal jums ir nuskambės keistai, bet nei vaikystėje, nei paauglystėje ir net sulaukęs trisdešimties metų neplanavau būti jokiu rašytoju. Apie tai nei svajojau, nei galvojau, nei ruošiausi. Taip, mėgau ir tebemėgstu skaityti knygas, bet kad pats parašyčiau... Tiesiog sulaukus trisdešimt penkerių, į galvą savaime atėjo tokia idėja, kuri virto rankraščiu. Jį parašęs, kelis mėnesius palikau gulėti ir tik retkarčiais paskaitydavau. Kartais atrodydavo, kad nieko vertingo neparašiau, kartais lyg ir įžvelgdavau šį tą gero. Pagalvojau, kad, jeigu jau yra rankraštis, reikia jį parodyti kokiai nors leidyklai. Tuo metu dirbau Veisiejų pensionate. Vieną dieną reikėjo lydėti pensionato gyventoją į Vilnių, tad nutariau, kad rankraštį nunešiu į tą leidyklą, kuri bus arčiausiai mūsų maršruto tikslo vietos. Tai buvo leidykla „Tyto alba“. Tiesiog užėjau kaip žmogus iš gatvės ir prisistatęs palikau rankraštį. Man pažadėjo paskambinti po poros savaičių. Tad grįžau namo ir viską pamiršau. Po kelių dienų man į darbą paskambino mama ir pasakė, kad skambino iš leidyklos. Aš perskambinau ir netikėtai sužinojau, kad mano rankraščiu labai susidomėjo ir būtinai išleis knygą.

- Turbūt buvo nemenka staigmena, nes, kaip sakėte, nei ruošėtės, nei planavote...

 -  Pasakyti, kad tai buvo staigmena, vadinasi, nieko nepasakyti. Tikrai labai nustebau, kai taip atsitiko. Juolab kad knygą itin gerai įvertino prestižinė ir bene geriausia tuo metu Lietuvos leidykla „Tyto alba“ ir jos vadovė Lolita Varanavičienė – labai reikli, profesionali ir kompetentinga leidėja. Knyga sulaukė ir daug žinomų kritikų teigiamų recenzijų. Tuomet pradėjau galvoti, kodėl gi taip įvyko, ir po truputį viskas pradėjo stoti į savo vietas. Augau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ir vairuotojo šeimoje. Tėtis, kai tik turėdavo laisvo laiko, visuomet skaitydavo. Mūsų namuose nebuvo kažkokių įmantrių materialinių gėrybių, bet visuomet buvo pilna knygų, laikraščių ir žurnalų, ir jiems buvo skirta ypatinga vieta. Tad dabar juokaudamas mėgstu sakyti, kad aš nekaltas, jog parašiau knygą, o aplinka kalta.

- Vėliau pasirodė dar vienas jūsų romanas, miniatiūrų ir humoreskų knygos. Kada pasijutote tikru rašytoju?

- Na, galima pasakyti, kad jeigu žmogus jau rašo, tai jis ir yra rašytojas. Žinoma, juokauju. Tikru rašytoju pasijutau, kai 2017 metų kovo mėnesį mane priėmė į Lietuvos rašytojų sąjungą, o kiek vėliau Lietuvos Respublikos kultūros ministrė savo įsakymu man suteikė oficialų meno kūrėjo statusą. Esu iš tų žmonių, kurie labai stipriai abejoja savo tekstų kokybe, bet, kai pripažino ir į savo tarpą priėmė geriausi Lietuvos rašytojai, pasijutau žymiai tvirčiau. Gal kam gali atrodyti, kad įstoti į Lietuvos rašytojų sąjungą labai paprasta, užtenka tik bet ką parašyti, ir jau tavęs laukia išskėstomis rankomis. Toli gražu. Pirmiausia turi būti parašęs ir išleidęs bent dvi aukšto meninio lygio knygas, gauti tris kitų Lietuvos rašytojų sąjungos narių raštiškas rekomendacijas, paskui jau susirenka Rašytojų sąjungos valdyba ir savo posėdyje sprendžia, ar tu tapsi šios sąjungos nariu. 

- Šiemet pasirodė jau penkta jūsų knyga. Kaip manote, tai daug ar mažai?

- Niekada negalvojau ir negalvoju, kad per gyvenimą imsiu ir parašysiu dvidešimt, dešimt ar dar kažkiek knygų. Esu tvirtai įsitikinęs, kad svarbiausia – knygų kokybė, o ne kiekis. Knyga turi gimti natūraliai ir pati sprendžia, kada laikas būti jai užrašytai. Idėja knygai galvoje turi gimti natūraliai, be jokios prievartos, po ilgų arba labai ilgų apmąstymų. Apskritai meninė kūryba yra toks dalykas, kad nieko čia per daug nesuplanuosi. Per penkiolika metų parašiau penkias knygas – vidutiniškai vieną per trejus metus. Man tai nėra mažai.

- Apie ką naujausia jūsų knyga „Druskų kambarys“?

- Kas nors sužinojęs, kad parašiau naują knygą, pirmiausia klausia, apie ką ji. Per pirmąjį knygos pristatymą birželio 11 dieną Lietuvos rašytojų sąjungos vidiniame kiemelyje buvo daug diskutuota, kokio žanro tai yra knyga. Aš ją vengiu kaip nors apibūdinti, galiu tik pasakyti, kad tai gyvenimo mozaikos – prisiminimai. Daug parašiau apie paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, nes tuo metu buvau vaikas ir paauglys. Nors esu gana kritiškas sovietmečio atžvilgiu, bet paradoksas, kad šioje knygoje atsispindi būtent sovietmečiu augusio ir brendusio jauno žmogaus šviesioji gyvenimo pusė. Juk tais laikais iki pilnos laimės tereikėjo užsienietiškos kramtomos gumos gabalėlio, kelių mandarinų, leidimosi žiemą nuo kalniuko rogutėmis ar Kauno „Žalgirio“ krepšininkų ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų pergalės. Knygą sudaro 48 skyriai ir kiekvienas jų yra tarsi savotiška mozaikos dalis.

- Sakoma, kad savam krašte pranašu nebūsi. Ar tiesa?

- Na, net nežinau. Kai vykdavo ankstesnių mano knygų pristatymai, į susitikimus ateidavo nemažai skaitytojų, bet, manau, jų galėtų būti žymiai daugiau. Juk Lazdijų rajone nėra tiek daug rašytojų. Nesinori nei girtis, nei puikuotis, bet pasakysiu tokį faktą, kad esu pirmasis ir šiuo metu vienintelis rajone Lietuvos rašytojų sąjungos narys, kuris gimė, augo ir visą laiką gyveno ir tebegyvena Lazdijų rajone. Taip pat esu vienintelis rajone asmuo, turintis meno kūrėjo statusą. O jeigu norite paklausti, ar jaučiuosi kiek žinomas ar garsus savo krašte, pasakysiu taip: lazda neturi būti perlenkiama į jokią pusę – liaupsinti ir šlovinti tikrai nereikia, bet ignoruoti ir nepastebėti irgi nevalia. Kartais susidaro įspūdis, kad nei pats, nei mano nuomonė, nei mano kūryba Lazdijų rajone niekam nėra įdomi. Štai pernai Veisiejai buvo mažąja Lietuvos kultūros sostine. Maniau, kad gal bus surengta kokia nors literatūrinė ar kultūrinė diskusija, į kurią būsiu pakviestas. Deja, to nebuvo. Net į pernai Veisiejuose vykusią LRT radijo suorganizuotą diskusiją, skirtą Veisiejams, kaip mažajai kultūros sostinei, niekas nepakvietė. Gerai, kad vienas Lazdijų savaitraštis mane ten siuntė kaip apžvalgininką. Tai kartu turėjau progą prisistatyti kaip rašytojas ir pristatyti savo kūrybą.

- Tai dėl ko rašytojas tuomet kuria? Dėl šlovės, pinigų, pašaukimo?

- Mano mėgstamas pasakymas yra toks: rašau todėl, kad negaliu nerašyti. Tiesiog kažkas davė man šiokių tokių sugebėjimų, o aš stebiu gyvenimą ir užrašau savo įspūdžius ir požiūrį. Man rašymas – savotiška terapija ir malonumas. 

- Kada sulauksime jūsų naujos knygos pristatymo Lazdijų rajone?

- Manau, kad rudenį bus tinkamiausias metas pristatyti savo knygą kraštiečiams. Visi sugrįš iš miškų, daržų, paežerių, pajūrių, o tuomet prisėsime ir pasišnekėsime.

- Norėjau paklausti, kokie jūsų ateities kūrybiniai planai, bet sakėte, kad nemėgstate planuoti savo kūrybos...

- Išleista nauja knyga, tad norisi tiesiog tuo pasimėgauti ir nieko neplanuoti. Kas čia žino, kaip toliau viskas pakryps? Juk niekada nežinai, kas gali nutikti ir kokia idėja ateis į galvą, pasodins tave prie kompiuterio ir pradės diktuoti naujos knygos tekstą...

"Lazdijų žvaigždė"