R. Sadauskas-Kvietkevičius: ar Helovinas, Visi Šventieji ir Vėlinės išsitenka kalendoriuje?

Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis visas rajono gyvenimas persikelia į kapines. Nors pasiruošimas šiam veidmainystės ir pasipuikavimo šou prasidėjo gerokai anksčiau.

Visus metus tuščios automobilių stovėjimo aikštelės prie kapinių atgijo dar spalio pradžioje. Nes vieno apsilankymo prie kapo neužteks paversti jį gražesniu už kaimynų, kad nė vieno nukritusio lapo neliktų, vasarą peržydėjusios gėlės būtų pakeistos šalnas ištveriančiais augalais, o juodžemis tarp jų – ne tik išravėtas, bet ir grėbliuku supurentas.

Tik atlikus tą kasmetę baudžiavą, Vėlinių galima laukti nekrūpčiojant, kad gretimus kapus lankantys miesčionys jūsų nenuteis atsainia fraze, esą šitie tai visai degradavo, pardavė paveldėtą nekilnojamąjį turtą ir nesiteikia net kapo tinkamai prižiūrėti. Atrodytų, tą „tinkamumą“ juk kiekvienas turime teisę savaip suprasti, o santykis su mirusiais giminaičiais – privatus reikalas, į kurį svetimiems nėra reikalo kištis. Bet teisėjais ir gero skonio žinovais save pasiskyrusiai publikai tai mažiausiai rūpi.

Mirusiųjų pagerbimo diena šiemet bus tik pirmadienį, bet argi kas jo sulauks? Viena žvakelė ant kapo, kad paskui susidarytų mažiau neperdirbamų atliekų, tik nedaugeliui atrodo kaip sąmoningas tvaraus mirusiųjų pagerbimo pasirinkimas. Bet kai ant gretimų kapų jų prikrauta tiek, kiek tik įmanoma sustatyti į kapavietės plotą, o šviesa turbūt matosi net iš kosmoso, tai tas tvarumas lengvai išverčiamas į tariamą šykštumą ir nepakankamą meilę mirusiam giminaičiui.

Gal todėl mano tėvas, Lazdijų rajono garbės pilietis, rašytojas Romas Sadauskas, kai aną savaitę jį aplankiau vienuose sostinės savarankiško gyvenimo namuose, po pokalbio apie sveikatą ir gimtojo krašto aktualijas dar kartą priminė man savo paskutinę valią. Jokių laidotuvių iškilmių, jokio kapo, lavoną prislegiančio akmens ir daržų kapavietėje. Tik kremavimas ir pelenų išbarstymas ten, kur jis pats iš anksto nurodė. Kas norės prisiminti, atsivers jo parašytas knygas arba paminės maldoje.

Jokiu būdu neteigiu, kad toks žmogaus pasirinkimas yra vienintelis teisingas. Mamos urną, vykdydamas mirusiosios valią, palaidojau šeimos kape, greta jos tėvelių ir sesers. Bet jeigu šiemet ten degs tik viena žvakelė, o pušų spygliai nebus nurinkti, tai dar nereiškia, kad nepaminiu jos kasdienėje maldoje, nepasiilgau ir neprisimenu, kaip ji mane mylėjo.

Ritualinės paslaugos, kapų tvarkymas ir prekyba gėlėmis šiame amžiuje tapo vienu iš svarbiausių mūsų krašto ekonomikos sektorių. Išvykę į didžiuosius miestus vaikai ir anūkai siunčia pinigus mūsų rajone likusių jų artimųjų kapų prižiūrėtojams, kad atvykę čia Vėlinių laiku galėtų tik trumpam išlipti iš automobilių uždegti žvakes ir nuskubėti į kitą šalies pakraštį, kur dar liko aplankyti vyro ar žmonos protėvių kapus. Nereikia čia nieko keisti, drausti, bausti ar moralizuoti – gyvenimas pats sureguliuoja papročius taip, kaip tuo metu daugumai žmonių atrodo teisinga. Todėl ypač kvailai atrodo mūsų rajonų tarnybų kasmet įsmeigiami į visus mažiau išpuoselėtus kapus įspėjimai dėl tariamai netvarkomų kapaviečių. Nes nukritę ant kapų medžių lapai, žolė ir natūraliai senstantys skirtingais laikotarpiais pastatyti antkapiai, o ne kareivinių tvarka yra būtent tai, kas sukuria tikrąją Vėlinių dvasią. Todėl iš visų pasaulio pakraščių atvykusiems turistams taip miela pasivaikščioti po senąsias Paryžiaus Père-Lachaise kapines, o lietuviams – klaidžioti po Vilniaus Rasas, atrandant mūsų šaliai nusipelniusių praeito ir užpraeito amžiaus asmenybių kapus. Bet visai nesinori be būtino reikalo įžengti į šiuolaikines pagal visas savivaldybių kapaviečių tvarkymo taisykles įrengtas kapines, kur visi medžiai prevenciškai išpjauti, kad rudenį „neterštų aplinkos“ neteisinga trajektorija krentančiais lapais.

Jeigu spalio pabaigos kapinių daržininkystę dar kažkaip galiu suprasti, kad vyriausia mūsų visuomenės dalis būtent taip įsivaizduoja santykio su mirusiais artimaisiais atkūrimą, tai jokio pateisinimo nenusipelno į Etninės kultūros globos tarybą susibūrę fanatikai, kasmet išnaudojantys Visų Šventųjų ir Vėlinių laikotarpį naiviems bandymams primesti visai visuomenei savo pažiūras ir vienintelę teisingą nuomonę. Šiemet ta taryba išplatino pranešimą „Dėl atminties, gerumo ir bendrystės tradicijų puoselėjimo Vėlinių laikotarpiu“, neapsiribodama raginimu puoselėti protėvių tradicijas.

„Taip pat svarbu atsakingai vertinti Lietuvoje populiarėjančių Helovino renginių turinį. Rekomenduojame atsižvelgti į vaikų amžių ir emocinį jautrumą, įvertinti perteklinio gąsdinimo, siaubo ir žiaurumo vaizdavimo galimą psichologinę žalą, atsakingai rinktis išvykas su mokiniais į tokius renginius“, – rašo Etninės kultūros globos taryba.

Helovinas Lietuvoje švenčiamas ne pirmą dešimtmetį, bet etnologams parūpo tik tada, kai kampaniją prieš viską, kas vakarietiška, Rusijoje pradėjo tenykštė Stačiatikių bažnyčia. Bet kadangi gyvename vis dar laisvoje šalyje, tai tetulės iš Etninės kultūros globos tarybos neturi galios mūsų vaikams ir jaunimui nieko uždrausti. Todėl joms belieka bauginti mokytojus neva psichologinę žalą mokiniams darančiais Helovino moliūgais.

Visų Šventųjų išvakarės – pats geriausias metas surengti savo šeimoje gero devintojo ar dešimtojo XX a. dešimtmečio siaubo filmo peržiūrą kartu su savo vaikais. Ir pakalbėti su jais apie tai, kaip „Košmaro Guobų gatvėje“ (A Nightmare on Elm Street, 1984 m.), „Helovino“ (Halloween, 1978 m.) arba „Klyksmo“ (Scream, 1996 m.) kūrėjai meistriškai kuria šiurpo atmosferą, padedančią žiūrovui saugiai išgyventi tamsiausiuose pasąmonės užkaboriuose tūnančias baimes. Ir nesivelti į ginčus su etnologais, užsimojusiais visus priversti gyventi pagal jų išgalvotą XIX a. baudžiavinio kaimo idealą. Nes Helovinas, Visi Šventieji ir Vėlinės kuo puikiausiai išsitenka ir kalendoriuje, ir šiuolaikinėje lietuvių kultūroje.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-10-30)