A. Čiurlionis: jei gyvenimas siūlo šansą, reikia jį išnaudoti

Esu gavęs Krikščionių sąjungos frakcijos rajono savivaldybės taryboje pasiūlymą kandidatuoti į  Lazdijų savivaldybės merus. Jau ne kartą šį siūlymą detaliau esame apkalbėję ir su frakcijos vadovu, buvusiu ilgamečiu savivaldybės meru Artūru Margeliu. 

Suprantu, kad toks sprendimas frakcijoje nebuvo pateiktas spontaniškai, o buvo išdiskutuotas, apgalvotas, pasverti įvairūs argumentai. Su visais frakcijos nariais esu pažįstamas jau labai seniai, o su meru Artūru Margeliu ir buvusiu savivaldybės administracijos direktoriumi Gintautu Salatka esame sprendę daug problemų, nuveikę daug bendrų darbų dar tuomet, kai aš vadovavau Šventežerio mokyklai. Beje, jiems vadovaujant aš ir atėjau į mokyklos vadovo pareigas. Manau, kad jie pakankamai gerai mane pažįsta, žino mano požiūrį įvairiais rajono gyvenimo klausimais ne vien tik apie mokyklas, ugdymo proceso organizavimą jose, švietimą. Taip pat – ir mano gebėjimus. 

Kai visa tai sudedu, galvoju – jei jau toks pasiūlymas yra, reikia jį priimti. Žinau, kad bus sudėtinga, nes man išreiškiamas didelis pasitikėjimas, kurį reikės pateisinti. Antra vertus, žinau didelę šių žmonių darbo patirtį, gebėjimą matyti ir vertinti žmones, suprasti, kokia našta ir kokios pareigos jiems yra įveikiamos. Tai man asmeniškai ne tik didelis iššūkis, bet ir įdomu. Priešrinkiminis laikotarpis būtų puiki proga artimiau susipažinti su gimtojo rajono žmonėmis, išgirsti jų lūkesčius bei jų požiūrį į mano, kaip galimo rajono vadovo, kandidatūrą. 
Kas mane ilgiau pažįsta, žino, kad esu Lazdijų krašto žmogus iki kaulų smegenų
. Čia gimiau, augau, ilgus metus dirbau, mokiausi ir siekiau daugiau žinių, tapau mokyklos vadovu. Dėl tam tikrų aplinkybių teko išvažiuoti dirbti į Alytų, kur vadovauju Vidzgirio mokyklai. Ir čia man sekasi, turime puikų darbo kolektyvą, sėkmingai tvarkomės. Tačiau būtų gera vėl sugrįžti dirbti į Lazdijus kartu su savo pažįstamais žmonėmis, būtų gera nuveikti ką nors svarbaus ir reikšmingo šitiems žmonėms, ypač  – kaimuose, kurių įsisenėjusios problemos dažnai yra pamirštamos, nes jie nemoka eiti, reikalauti, rėkti. Jie geriau patyli, tačiau kalbinami visuomet pasako apie tai, kas jiems skauda. 

Kai gavau Krikščionių sąjungos pasiūlymą pirmą kartą, pradėjau galvoti, kokie žmonės būtų šalia savivaldybės taryboje, kas būtų tie, kurie turėtų panašų mąstymą ir matymą. Ir tokių matau daug – žinomų, gerbiamų savo darbo kolektyvuose ar bendruomenėse, turinčių gyvenimiškos patirties ir garsėjančių nuveiktais darbais. Ne vienas jų jau sutiko eiti į Krikščionių sąjungos sąrašą būsimuose savivaldos rinkimuose ir savo patirtimi bei žiniomis dalyvauti rajono gyvenime. Aš tikiu – mūsų rajonas, esantis strategiškai svarbioje vietoje, gali suklestėti. Jei pavyksta kitų savivaldybių vadovams pritraukti investicijas ir žmones, tai ir mums turi pasisekti. 

Žinoma, galutinio „taip“ dar netariau, esu rimtų svarstymų kelyje. Dabar, kai turiu darbą, einu atsakingas pareigas, esu gerbiamas ir vertinamas, sunku padėti tašką ir sukti nežinomybėn. Bet gyvenimas tuo ir įdomus, kad pateikia netikėtų iššūkių. Ir pasiūlo su jais susidoroti.

Artūras Čiurlionis, Lazdijų rajono gyventojas, Vidzgirio mokyklos Alytuje direktorius, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-09-18)