R. Sadauskas-Kvietkevičius: išsirinkti meru Gražulį – tarsi iš keršto ESO nusikirpti elektros laidus
Gyvenime kartais reikia kažką prarasti, kad suprasčiau, kaip tai yra svarbu. O atgavęs arba susigrąžinęs pajusčiau nuoširdų džiaugsmą, nedrumsčiamą jokių abejonių.
Per didžiąją rugpjūčio 22-osios audrą su būreliu kolegų iš „Delfi“ redakcijos išvažiavome grybauti į Kapčiamiesčio girią – ten, kur po metų gal jau reikės kariškių leidimo lankytis, o dabar dygsta pačios didžiausios voveraitės ir kalasi pavieniai baravykai. Net ir gavę įspėjimus į telefonus, kad artėja audra, džiaugėmės gražiu oru, įsitaisėme pavėsinėje ant turistinės viryklės išsivirti bulvių ir pasikepti ką tik surinktų grybų. O kas tuo metu vyko likusioje Lietuvoje, supratau tik išvažiavęs iš miško.
Kai grįžau namo į Šadžiūnus, paaiškėjo, kad nėra elektros, o „Tele2“ internetas neveikia net ir telefonuose. Tik tada supratau, kaip smarkiai mano buitis tapo priklausoma nuo elektros tiekimo. Neveikė šulinyje panardintas vietinio vandentiekio siurblys, skalbyklė, indaplovė, viryklė, šaldytuvas, televizorius, sutemus po namus teko vaikščioti pasišviečiant žibintuvėliu arba sparčiai išsikraunančiu telefonu. Nuo jausmo, kad įstrigau negyvenamoje saloje, gelbėjo tik radijo imtuvas, veikiantis baterijomis, kurį tarsi žinodamas prieš porą savaičių nusipirkau Veisiejų turguje. Bandžiau skambinti ESO gedimų registravimo numeriu, bet ten išgirdau tik begalinį automatinio atsakiklio prašymą palaukti, nes visi operatoriai užimti. Ir raginimą registruoti gedimą internetu, kuris pas mus taip pat neveikė.
Sekmadienio rytą neapsikentęs nuvažiavau į Leipalingio degalinę išgerti kavos, nes be jos negaliu pradėti dienos. Ten bent jau galėjau pasinaudoti internetu telefone, nes paaiškėjo, kad leipalingiečiai nebuvo taip nuskriausti, kaip Veisiejų krašto žmonės. Grįždamas namo išgirdau per radiją energetikų žinią, kad elektros tiekimą visiems gyventojams jie tikisi atkurti per savaitę. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip tai ištverčiau, ir net šiurpas nukratė. Todėl sekmadienio popietę įkalbėjau žmoną ir mūsų lietuvių skalikę Zapsę, užuot laukus elektros namie, išvažiuoti grybauti į tą pačią Kapčiamiesčio girią. O pakeliui į mišką svarstėme, kad mūsų laikų žmogaus priklausomybė nuo elektros tiekimo vis dėlto yra pernelyg didelė.
Prieš kelis dešimtmečius mūsų tėvų ir senelių karta, nutrūkus elektros laidams, pastebėdavo tai tik tuomet, kai vakare bandydavo įjungti palubėje kabančią elektros lemputę. Bet pasisemti kibiru šulinio vandens, išsivirti ar pasikepti maisto ant malkomis kūrenamos krosnies vis tiek galėjo. Ir neturėjo gausybės išmanių įrenginių, kurie veikia tik iki tol, kol išsenka jų akumuliatoriai. Sutarėme, kad duonkepės krosnies namie nemūrysime, bet generatorių vis dėlto reikės prisiruošti nusipirkti. Ir apibendrinom, kad civilizuoto gyvenimo patogumus iš tikrųjų įvertiname tik tada, kai bent trumpam jų netenkame.
Kol rovėme iš žalių samanų voveraites ir ieškojome baravykų, mūsų skalikė Zapsė visą laiką sukosi greta. Bet kažkuriuo metu nuklydo į miško gilumą ir daugiau jos nematėme. Tik kažkur tolumoje trumpai pasigirdo skalijimas, tarsi būtų užsivijusi kokį laukinį žvėrį ar paukštį. Atėjo laikas keliauti namo, o šuns nėra. Šaukėme, ieškojome, laukėme porą valandų – Zapsė taip ir nepasirodė. Palikau miške apklotą, ant kurio kalytė gulėjo automobilio bagažinėje, kad sugrįžusi atpažintų savo kvapą, o patys skaudančia širdimi grįžome namo. Elektra ir ryšys jau buvo atsiradę, švietė visos lempos, kompiuterio ekranas ir televizorius, bet nedžiugino.
Temstant dar kartą nuvažiavau į Kapčiamiesčio girią, prasiblaškiau ten iki nakties, ieškodamas šuns. Tik kai nieko jau negalėjau įžiūrėti, grįžau namo ir paskelbiau feisbuke pagalbos prašymą su Zapsės nuotrauka. Iki ryto juo pasidalijo per 500 žmonių, sulaukiau daugybės naudingų patarimų ir padrąsinimų. Abu su žmona slankiojome po namus negalėdami užmigti, vis pažvelgdami į tuščią šuns guolį, vandens ir ėdalo dubenis ir atsidusdami, tarsi netekę artimojo.
Ryte vėl nuvažiavome į tą patį mišką ir prie palikto tarp pušų apkloto mus pasitiko iš džiaugsmo šokinėjanti Zapsė – purvina, šlapia, pavargusi, bet sugebėjusi savo pėdsakais grįžti į išsiskyrimo vietą. Beliko pranešti džiugią žinią feisbuko draugams ir vežtis paklydėlę namo. Liko nepadovanota dėžė džiovintų grybų, kurią buvau pažadėjęs tam, kas ras ir grąžins mums nuklydusį šunį. Ir tas pats jausmas, kaip atgavus elektrą, kad bet kurio buities patogumo, augintinio ar net asmens reikšmę iš tikrųjų suprantame tik tada, kai jų netenkame.
Lyg tyčia viena iš pirmųjų naujienų, kurią perskaičiau, kai visi likimo išbandymai baigėsi, buvo apie Europos Parlamento nario Petro Gražulio užmačias kandidatuoti į Lazdijų rajono mero pareigas per kitais metais vyksiančius savivaldos rinkimus. Palydėtą mūsų krašto žmonių komentarais, esą balsuodami už P. Gražulį jie atkeršys dabartinei rajono ir šalies valdžiai už Kapčiamiesčio poligono steigimą. Tada ir susimąsčiau, kad iki šiol gyvename su normaliai veikiančia vietine valdžia, kurios kasdienių darbų įpratome nepastebėti tarsi elektros ir interneto ryšio buvimo prieš tą nelemtąją audrą. Asfaltuojamos gatvės, išvežamos atliekos, keleivius nemokamai veža nauji elektriniai autobusai, nepasiturintiems teikiama socialinė parama, vyksta šventės ir sporto varžybos. Žurnalistui ta sklandžia kasdienybe džiaugtis net kažkaip nepadoru, dar kas įtars, kad per daug myliu rajono valdžią ir tikriausiai darau tai ne visai nemokamai.
Tačiau profesionaliai veikianti savivalda nėra mums duota savaime. Viską sugriauti gali vienas neapgalvotas balsavimas, troškimas atkeršyti, parodyti savo galią. O kam atkeršysime, išsirinkę Seimo nario priesaiką savo rinkėjams kartą jau sulaužiusį populistą, niekaip nesusijusį su mūsų rajonu ir jo nė dorai nepažįstantį? Gal tik sau? Tarsi nusikirptumėme elektros laidus dėl to, kad nepatiko ESO komunikacija. Todėl jaučiu pareigą įspėti jus, mielas skaitytojau, susilaikyti nuo tokio paaugliško protesto ir rinktis bent jau iš tų kandidatų, kuriuos pažįstame ne vien iš skandalingų televizijos reportažų ir jau spėjome įsitikinti jų gebėjimais bent jau neapsunkinti mūsų visų gyvenimo. Audrų ir nelaimių pasaulyje ir taip gerokai per daug, kad patys jas keltumėme. Tai nėra jokia rinkimų agitacija, nes esu įsitikinęs, kad tinkamų užimti rajono vadovo pareigas žmonių turime ne vieną. O jūs ir be mano patarimų kurį nors išsirinksite.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-08-28)


Komentarai
Labai teisinga kalba!
kurioje vietoje teisingai
nesamone nusisneka
O kaip ponui kiškos pradėjo
Matosi kad daugelis
Jau ŝito pono patarimű tikrai
jeigu jau zurnalistas megsta
raso, kad nenori nieko
tiketis atokiame Lietuvos
siuolaikine valdzia tai ne
Dabar tikrai už Petrą
nori, nenori, bet paskaicius
Ausma pati kalta, kad buvimo
Melžėjos darbas irgi