Ugnis, geležis ir žmonės: istorija, pavertusi Veisiejus vienu Lietuvos kalvystės židinių

Vieno žmogaus idėja, garsių Lietuvos kalvių bendrystė ir jaunųjų meistrų užsidegimas per du dešimtmečius sukūrė reiškinį, dėl kurio Veisiejai šiandien pagrįstai vadinami vienu Lietuvos meninės kalvystės židinių.

Kalvystė – vienas seniausių amatų Lietuvoje, šimtmečius lydėjęs žmonių kasdienybę. Kalviai gamino žemdirbiams reikalingus įrankius, kaustė arklius, kaldino vartus, kryžius ir kitus metalo dirbinius, todėl buvo vieni svarbiausių ir labiausiai gerbiamų bendruomenės meistrų. Nors šiandien kalvio amatas nebeturi tokios praktinės reikšmės kaip kadaise, meninė kalvystė išgyvena savotišką renesansą. Viena ryškiausių vietų, kur ši tradicija ne tik išsaugota, bet ir perduodama jaunajai kartai, – Veisiejai.

Meistrai, palikę geležyje savo vardą

Anot Veisiejų krašto muziejaus muziejininkės Inetos Buoželienės, muziejaus archyvuose esantys duomenys rodo, kad XIX a. Veisiejuose gyveno gausi žydų amatininkų bendruomenė, kurioje buvo ir kalvių. Jie gamino pasagas, žagrės noragus, kirvius, vyrius, spynas, vežimų detales, kapinių kryžius. Kalvis tuo metu buvo vienas svarbiausių bendruomenės žmonių, nes be jo neapsieidavo nei ūkininkas, nei vežikas, nei dvaras. 

Archyvuose užfiksuota, jog XX a. pradžioje Veisiejų apylinkėse, Ančios kaime, gyveno garsus kalvis Vaclovas Švitra. Jis buvo savamokslis, tačiau kalvystė jam sekėsi puikiai, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą V. Švitra turėjo tekinimo stakles, buvo nagingas kalvis.  

„Kiek vėliau, tame pačiame amžiuje, savo meniškais darbais Veisiejų kraštą garsino kalvių kalvis Antanas Dudzinskas ir bendravardis jo sūnus, gyvenę Neliubonių kaime. Jų darbai plačiai pasklidę po Lietuvą. Sūnaus darbai puošia Veisiejų krašto kryžkeles, kapinaites, žmonių sodybas. Tėvo darbų maketai saugomi Veisiejų krašto muziejuje. 

Idėja, įžiebusi Veisiejų kalvystės renesansą

„2003 metais savo sodyboje įsirengiau kalvę ir netikėtai laikraštyje perskaičiau straipsnį apie Lietuvos kalvių kalvį Vytautą Jarutį, kuris paskatino susitikti su juo. Susitikime gimė mintis į menininkų plenerą, kuris kasmet vykdavo Veisiejuose, pakviesti ir kalvius“, – pasakojo Veisiejų krašto ir Lazdijų rajono garbės pilietis Vytautas Žukauskas, žmogus, nuo kurio, subūrus bendraminčius, prasidėjo kalvystės atgimimas šiame rajone.    

Į plenerą tą kartą buvo pakviesti iškilūs šalies kalviai, kurie ir davė toną tolimesnei kalvystės raidai Veisiejuose. Jame dalyvavo Vytautas Kryževičius, Zigmas Žilinskas, Vladas Kuzinas, Valdas Valentinavičius. Jie visi kartu sukūrė labai gražų saulučių medį. 

Plenero dalyviams geranoriškai talkino tuometinis Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos direktorius Stasys Saladinskas, leisdamas naudotis mokyklos kalve, kurioje buvo atliekami įvairūs techniniai darbai. 
„Šalia kalvės visada sukosi labai puikus žmogus Juozas Varnelis, tada dar užsiėmęs kita veikla. Bendraudamas su kalviais, būdamas jų kūrybinėje aplinkoje, J. Varnelis pats pradėjo kalviauti. Jis tapo meistru kūrėju, ėmė kaldinti kompozicijas, dalyvauti parodose. Jo iniciatyva mokykloje buvo įkurtas ir kalvystės būrelis“, – prisiminimais dalijosi V. Žukauskas.

Plačiau – naujausioje „Lazdijų žvaigždėje“ (2026-07-03).

^{Nuotr. iš Lazdijų rajono savivaldybės ir asmeninių archyvų.}