A. Margelis: kam taip žiauriai girtis...

Praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose savivaldybės merė Ausma Miškinienė pasidžiaugė, kad sukanka lygiai treji metai, kai ši savivaldybės taryba ir ji kaip merė pradėjo darbą. Pasak jos, sukanka lygiai treji metai, kai ji davė žodį tarnauti Lazdijų krašto gyventojams ir mūsų valstybei. Prie įrašo pridėtas trumpas videofilmukas, kuris daugiau byloja ne apie darbus, o apie savivaldybės šventes, susitikimus.  

Nuo čia noriu ir pradėti trumpą trejų pastarųjų metų savivaldybės tarybos veiklos apžvalgą. Ko jau ko, o pompastikos ir pagyrų A. Miškinienei nei ankstesnėje, nei dabartinėje kadencijoje tikrai netrūko. Tačiau ne visų akis ir ausis galima pridengti gražiai sumontuotais filmukais ir saldžiais tekstais. Ne aš vienas tai matau ir suprantu – pasiskaitykite rajono gyventojų komentarus po merės įrašais ir suprasite, kaip jie vertina pastarųjų trejų metų rajono valdžios nuveiktus darbus. O būtent – tokių liūdnus prisiminimus paliekančių metų rajono istorijoje nuo Nepriklausomybės laikų dar nebuvo.

Pradėsiu iš eilės, dar nuo anoje kadencijoje merės pradėtų „darbų“. Kalbėsiu apie Lazdijų sporto centro statybą. Ne kartą esu kritikavęs merę ir visą valdančiąją daugumą už sprendimą statyti tokio dydžio ir tokio brangumo pastatą. Sakiau, kad mano vadovaujama taryba palikome jau parengtą projektą, kurio vertė buvo 3 milijonai eurų. Tereikėjo jį įgyvendinti. Tačiau Ausmai jis netiko. Ir štai turime rezultatą – pastatą, kurio statybų vertė kosminiu greičiu artėja link 20 milijonų eurų, į kurį sukišome ir dar sukišime ne tik per įvarius projektus gautus pinigus, bet ir rajono mokesčių mokėtojų lėšas. Per metus ten vykstančių keliolikos įvairių varžybų ir Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos moksleivių fizinio lavinimo poreikį galėjo patenkinti žymiai kuklesnis pastatas, bet merei norėjosi didybės, norėjosi padaryti geriau negu Margelis. Ir dabar turime, ką turime – ne tik sporto sales, bet ir viešbutį su trisdešimt keliais tuščiais kambariais, kuriuose, mano turimomis žiniomis, ir praėjusią vasarą, kai Lazdijų sporto centras jau veikė, niekas negyveno. Ir niekas negyvens, nes sportininkai ir treniruotis, ir varžyboms, ir stovykloms renkasi didesnius miestus, kur ir žiūrovų, ir pramogų daugiau. 

Dabar kai kam gali pasirodyti, jog kritikuoju tik dėl to, kad esu opozicijoje. Tačiau tie, kurie su manimi dirbo per visas keturias mano kadencijas, puikiai žino, kad pagrindinis mano reikalavimas bet kuriam darbui buvo ūkiškumas. Todėl aš iki šiol su tokiu lėšų švaistymu negaliu susitaikyti. 

 Antras vadinamasis „darbas“ – tai savivaldybės vadovų atsitvėrimas nuo gyventojų specialiai sumontuota siena. Reikia visai gėdos neturėti, kad tokį darbą pavadintum tarnavimu Lazdijų krašto gyventojams. Tai yra ciniškas pasityčiojimas iš visų rinkėjų, ypač – iš vyresniojo amžiaus, kurie dar linkę pasitikėti valdžia ir nori akis į akį su mere pasikalbėti, spręsti savo problemas. Kartais net labai asmenines. Iš ilgametės savo kaip mero darbo patirties galiu pasakyti, kad žmonės ateidavo net pasitarti, kaip jiems elgtis savo nekilnojamojo turto, santykių su vaikais klausimais, ar eiti gyventi į senelių namus, ar perrašyti vaikams ūkį. Žodžiu, kalbėdavomės labai nuoširdžiai ir aš visomis išgalėmis stengdavausi jiems padėti. Dabar to nėra. Valdžia užsidarė už devynių užraktų. Ir neįsivaizduoju, kaip išdrįs pažiūrėti žmonėms į akis, kai prieš būsimus savivaldybių tarybų rinkimus važinės po kaimus ir ragins vėl juos rinkti. 

A. Miškinienė meluoja, kad visose savivaldybėse tokia tvarka yra įvesta. Ir konkrečiausias man žinomas įrodymas – Birštono savivaldybėje. Mano žmona Lina prieš keletą savaičių lankėsi Birštone, o į savivaldybę specialiai užsuko pažiūrėti, kaip ten organizuojamas gyventojų priėmimas. Taigi, visos durys ten atvertos, o vietos gyventojai su savo valdžia susitinka pasikalbėti. Neatsitiktinai šios savivaldybės merė į pareigas renkama jau penktą kadenciją. 

Vienas didžiausių merės A. Miškinienės darbo minusų ir nesiskaitymo su savo rinkėjais įrodymų – būsimasis Kapčiamiesčio poligonas. Nors gyventojams susitikimuose ji melavo ir tebemeluoja, jog iš anksto nežinojo  apie Valstybės gynimo tarybos pasirinkimą steigti Kapčiamiestyje naują karinį poligoną, tačiau tiesa aiškėja. Vienas įtakingų Lietuvos politikų ir atkaklių poligono Kapčiamiestyje rėmėjų net viešai vienoje televizijos laidų padėkojo tokiai „supratingai“ Lazdijų merei. Nes tik ji viena iš visų kitų merų, kurių teritorijose buvo planuojami poligonai, sutiko. Dar daugiau nei prieš metus kai kuriems savo kolegoms savivaldybės taryboje ji poligonu gyrėsi kaip savo nuopelnu. Ir tuo, kad tuoj į rajoną atkeliaus daug pinigų. Ji tikrai nebuvo numačiusi, kad čia, ramiame Kapčiamiestyje, kur gyvena reto gerumo ir nuoširdumo žmonės, susidurs su tokia galinga ir pikta pasipriešinimo banga. Nesvarbu, kad vėliau ji kūrė įvairias komisijas, darbo grupes, kurios Krašto apsaugos ministerijai teikė reikalavimus, tariamai ginančius vietos gyventojų interesus, tačiau gyventojai supranta, jog tai viso labo akių dūmimas. Veltui dabar rajono žmones ramina į rajoną atkeliausiančiais pinigais. Ši Vyriausybė pažadėjo, tai gal kokį vieną kitą eurą ir duos. Tačiau ji neamžina. O su valdžia pasikeis ir tvarka, finansavimas poligonus turinčioms savivaldybėms. Tačiau nuostabi Kapčiamiesčio gamta bus jau nuniokota, sugriauti žmonių gyvenimai tame krašte, jų viltys, planai ir verslai. 

Tai tokie mano pastebėjimai apie trejus pastaruosius mūsų merės darbo metus. Ne tik aš, bet ir dauguma rajono gyventojų vertiname juos tik neigiamai.   

Artūras Margelis, rajono savivaldybės tarybos opozicijos lyderis, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-04-24)