82 metų J. Vasiliauskas: „Emigruoti nereikės, jei dirbsite kaip bitės ir bitininkai”

Juozas Vasiliauskas iš Salų kaimo savo namuose, kuriuos pats ir statęs, sutinka ir palydi su giedra šypsena. Gal todėl, kad bitininkas. Juk sakoma, kad tik pas geros širdies žmones bitės gyvena. Guvus, energingas, ir nė neįtarsi, kad jis jau devintą dešimtį skaičiuoja – jam 82 metai. Bites laiko savo sode. 36 aviliai surikiuoti tvarkingomis eilėmis. „Sūnus ūkininkauja, o aš jau tik apie avilius einu“, – sako jis. J. Vasiliauskas – patyręs bitininkas: medų suka 40 metų. Stažas išties nemenkas.
Bitininkauja iš „akvatos“
Pono Juozo tėtis bitininkavo Burbiškių kaime, turėjo 10 avilių. „Per karą kareiviams išplėšus avilius, paskui bičių vėl įsigijo“, – pasakoja ponas Juozas. Tėvo pėdomis pasekė ir jis pats. „Akvata“ buvo. Nuo jaunumės įpratau su tėvu, o paskui jau ir pats“, – taip savo meilę bitėms paaiškina bitininkas. Kolūkyje dirbęs tekintoju – tada dar nebitininkavęs, tik vėliau pradėjęs. „Iš pradžių tris šeimas, paskui dešimt ir taip vis daugėjo ir daugėjo“, – prisimena savo bitininkavimo pradžią. Ponas Juozas – ne vienintelis bitininkas šeimoje. Bitininkauja du žentai ir sūnus. „Vienas žentas bitininkystės mokslus baigęs“, – džiaugiasi bitininkas. Ir nors J. Vasiliauskas bitininkauja jau keturis dešimtmečius, tačiau prisipažįsta, kad net mokslas nėra ištyręs viso bičių gyvenimo, tad ir jis visko tikrai nežinantis, bet su žentu – mokytu bitininku – bendrą kalbą tikrai randantis.
Pats ir avilius gamina
Vasarą prie bičių plušantis, o žiemą avilius gaminantis. Turi visko, ko reikia geram aviliui pagaminti.  „Jokios čia paslapties nėra – pagal išmatavimus reikia daryti. Svarbiausia, kad vidurys visų avilių būtų vienodas“, – tvirtina. Anksčiau ir lenteles pats aviliams pasiruošdavęs, dabar jau nusiperkantis. „Tik kokie penki aviliai „fabrični“ , o visi kiti – mano paties daryti“, – sako jis. Bitininkas prasitarė, kad kažkada anūkei savo rankomis gamintą avilį su visa bičių šeimyna įteikęs – tokia senelio, tikro bitininko, dovana.
Šie metai bitininkui prastesni
„Šiemet prastesni metai. Karšta, bitės neina į darbą“, – porina jis vesdamasis į sodą, kur surikiuoti aviliai. Bitininkas noriai pasakoja apie bityną, kuriame jis daugiausia praleidžia laiko. Veda į nameliuką, kur suka medų, kur kvepia vašku ir medumi. Čia jo „rezidencija“. Rodo elektrinį medsukį, naudojamą saldžiam derliui sukti. „Pavasarinis medunešis buvo labai geras, o dabar tai taip sau. Sausa, nėra iš ko nešti“, – tikina bitininkas.  Pirmas sukimas geras. „Maždaug apie 30 kilogramų medaus iš avilio. Tiksliai pasakyti negaliu: iš vieno avilio daugiau, iš kito – mažiau. Nei aš jį sveriu, nei tiksliai pasakyti galiu“, – nesismulkina J. Vasiliauskas. Antru medunešiu negali pasidžiaugti: „Liepų – jau prasčiau. Dumblyje yra liepų, bet žydėjo trumpai.“
Kiekvienas bitininkas turi savo pirkėją
Ponas Juozas patikina, jog medų žmonės perka, mėgsta: „Kožnas“ bitininkas turi savo pirkėją.“ Reikia žmonėms medaus – daugiau ar mažiau, bet reikia. „Pavasarį labai pirko, o dabar šiaip sau“, – teigia bitininkas. O ir pats bityno šeimininkas mėgsta medų, sako daug naudojantis. Jo medus aromatingas, o nuo saldumo net burnoje apsąla.
 Kiek avilių reikia turėti, kad iš bityno pragyventum? „Kokio šimto reikia, – mano J. Vasiliauskas. – Save vadinu tik bitininku mėgėju.“ Bitininkystė vieniems yra širdžiai atgaivą teikianti veikla, kitiems – pragyvenimo šaltinis, o dažnam bitininkui ir darbas, ir pomėgis susilieja į viena. Taip ir ponui Juozui bitininkavimas: ir mėgstama veikla, ir užsiėmimas, ir darbas. Įsitikinau, bitininko darbas – labai nelengvas. Pasivaikščiojus po pono Juozo bityną aišku, kad darbas bityne toli gražu nėra toks saldus, kaip mums, smaguriautojams, atrodo. Tam reikia geležinės kantrybės, geros sveikatos, daugybės žinių, daug darbo ir meilės. Šie Dievo vabalėliai nedovanoja aplaidumo ar paviršutiniškumo. Bitininkas prieina prie savo bitelių, tosios nei gelia, nei kaip nors reaguoja. Anot šeimininko, geros. O ar plėsiąs bityną? „Ne, tikrai ne. Turėjau ir daugiau avilių – 40. Pardaviau. Užtenka. Juk jau ir metai nebe tie“, – šneka jis.
Dar bitininko laukia rudeninis sukimas: „Jau po sekmadienio pradėsiu. Kasdien po 3–4 avilius sutvarkysiu, juk apie rugsėjo 20 dieną bitės jau turi būti pašertos žiemai.“ Ir patarimą gerą duoda: „Jei visi dirbtų kaip bitukės ir bitininkai, nereikėtų važiuoti į užsienį plušti.“
Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“