Kasmet Švedijoje skina obuolius – taip pravėdina galvą

Audronė Bernackienė iš Naujosios Kirsnos kaimo kasmet savo atostogų metu važiuoja į Švediją padirbėti. Tai jau penktas darbo sezonas šioje šalyje.

Tik štai dėl ko ją taip traukia Švedija – ar uždarbis vilioja, ar noras pakeliauti po šalį, ir pati negali pasakyti: „Mane, ko gero, vilioja ir tas, ir tas.“

Kai šeimininkai paklausia, ar atvyks kitais metais vėl, Audronė atsako trumpai: „Galbūt.“ „Vis galvoju, kad šiais metais padirbėsiu, o kitais jau nevažiuosiu, bet dabar sugrįžusi į savo darbą jau planuoju kaupti atostogas kitam darbo sezonui Švedijoje“, – prisipažįsta moteris.

Tiesa, neatmeta galimybės, kad kitais metais vyks padirbėti į Daniją, mat ją traukia Skandinavijos šalys ir nauji iššūkiai. „Bet kokiu atveju važiuosiu dirbti, ilsėtis nemoku. Man reikia dirbti, taip greičiau laikas teka“, – teigia pašnekovė.

Obuolius dėlioja kaip kiaušinius ir dar traktorius vairuoja

„Ogi skinu obuolius viename ekologiniame ūkyje“, – atsako paklausta, dėl ko Audronė sukaria tiek kilometrų – mat pati vairuoja, savo automobiliu keliauja, keltu keliasi, svečioje šalyje vėl vyksta savo transportu. Tiesa, vieną sezoną ravėjo morkas ir runkelius, dabar jau ketvirti metai iš eilės skina obuolius.

Kaip pati sako, per ketverius metus prikaupė daug žinių, patirčių ir visokių reikalų, kurie ją sieja su Švedija. Ir jaučiasi ten kaip namie, mat tvarką žino.

Ir ūkio šeimininkai asmeniškai kasmet pakviečia ją atvykti, mat Audronė ne tik skina obuolius – ji vairuoja techniką: reikia – darbininkus veža, reikia – sėda prie traktorių vairo ir obuolius iš sodų išveža. „Tai kad niekas neklausė, ar moku, pasakė: Audronė, go. Ir aš go – važiuoju. Juk vairuoti techniką kažkam irgi reikia, tad taip aš dar padedu ūkyje“, – juokiasi ji.

Pasidžiaugia – šiemet pirmą kartą gavo paskatinimą. „Papildomai atskirame vokelyje įdėjo 1 000 kronų už darbą ūkyje. Tai net 100 eurų nėra, bet vis tiek jautiesi pamalonintas, paskatintas. O ir motyvacija. Tiesą sakant, ne kiekvienam tuos šimtus ir dalina. Pinigus jie labai skaičiuoja, nesimėto. Kasmet vairavau traktorius ten, bet niekad neprimokėdavo papildomai. O į tuos traktorius belipant kojas apsidaužau, mėlynių pilna. Net ir nepadėkodavo. Šiemet pirmą kartą premiją gavau, širdis apsicukravo“, – prisipažįsta Audronė.

Kviečia Audronė kartu vykti padirbėti ir užsidirbti. „Dėl kompanijos kviečiu“, – prisipažįsta.

Norinčiųjų yra. „Šiais metais keliavo kartu dvi moterys. Jų gali vežtis ir daugiau, tačiau dar daiktus turi savo nusivežti, o juk vietos ne tiek ir daug automobilyje“, – paaiškina. Vežasi savo ir avalynę, ir darbinius, ir nuo lietaus rūbus. Nors ūkyje ir duoda specialiai rūbus nuo lietaus, bet kiekvienam savi ir patogesni, ir maloniau dėvėti.

Tačiau neslepia: vien papasakojus, kokios ten darbo sąlygos, daugelis iškart suabejoja savo galimybėmis. „Darbas sunkus. Pradedame septintą valandą. Tokiu metu jau reikia stovėti savo darbo vietoje, prie sandėlių. Skiname iki 12 valandos. Valanda skirta tam, kad papietautume. Ir tada nuo 13 valandos skiname iki 18 valandos. Be jokių pertraukų, be jokių parūkymų. 10 valandų sunkaus, intensyvaus, bet ganėtinai įdomaus darbo“, – patikina.

Obelys nėra žemaūgės, jos pakankamai aukštos, bet vieni skina, kiek pasiekia, rankomis, kiti skynėjai skina viršūnes, stovėdami ant platformų. Tame sode dera trijų rūšių obuoliai: pirmiausia skinami rudeniniai. „Jie labai panašūs į Lietuvoje augančius grapšteinus. Jie labiausiai būna prinokę ir krenta“, – patikslina.

Obuoliai rūšiuojami pagal dydį: per maži ir per dideli – į sultis. „Yra tokie plastmasiniai žiedai, kaip mes vadiname, išmieros. Pagal dydžius rūšiuojame, dėliojame. Jie privalo atitikti standartus“, – paaiškina. Sultims skirti obuoliai čia pat panaudojami, spaudžiamos sultys, gavo ūkis leidimus – gamins ir sidrą.

Skinti reikia greitai. „Yra reikalavimai, kiek žmogus per dieną privalo priskinti. Yra normos“, – pastebi.

Šiukštu jų negalima mėtyti, grūsti. „Obuolius reikia dėlioti kaip kiaušinius, nes jie ten brangūs. Tie, kurie nukrenta ant žemės, jų negalime rinkti“, – teigia.

Audronės šeimininkai laukia, asmenine žinute pakviečia atvykti kasmet. „Kai atvykstu, net su ašaromis akyse atbėga, pasitinka, apsikabina“, – pasidžiaugia.

Atostogas ji visad planuoja rugsėjo mėnesį, nes būtent rugsėjį prasideda obuolių skynimo sezonas: „Per tris savaites nuskiname.“

Kiekvienas švediškas obuolys – dalelė širdies

Laisvą dieną turi vieną vienintelę – sekmadienį. Arba jei lyja, tada darbai sustoja, per lietų obuolių niekas neskina. Laiko veltui neleidžia, keliauja po Švediją su savo automobiliu: „Švedija – nepaprastai graži šalis. Yra ką pasižiūrėti.“

Audronė sako, kad būtent tokia patirtis padeda įgauti pasitikėjimo savimi. „Supranti, kad ne kiekvienas tai gali padaryti“, – teigia. Juk niekas ten jos nevežioja: ji važiuoja pati su savo automobiliu. „Pati su savimi nuvažiuoju, pati su savimi ir važinėju“, – kvatoja Audronė. Pernai buvo norinčiųjų su ja pakeliauti, šiemet jau ne. O ir žmonių ūkyje dirba ne tiek ir daug – 8, mat ir ūkiai ten nedideli.

 Audronė prasitaria, kad ne dėl pinigų važiuoja į tą Švediją: „Tai galimybė pravėdinti galvą. Jeigu nori kažką gyvenime keisti, tai ten ir pakeiti. Ne tik vietą, bet ir savo mąstymą, ir mintis. Išvažiavusi iš namų tik dirbi, netrikdo namų rūpesčiai: žolės pjovimas, kažko paremontavimai: padažyti, pakalti, dar kažkas nubyrėjo, reikia sutvarkyti. O ten fiziškai sunkiai dirbi, po darbo iškart eini ilsėtis, nes rytoj vėl teks sunkiai dirbti. „Užsiciklini“: rūpi tik obuolių skynimas. Darbas monotoniškas, bet laikas labai greitai bėga. Tu tiesiog kiekvieną dieną skini obuolius.“

Ten viskas paprasčiau. „Švedijoje aš vairuoju automobilį be jokio streso, parvažiuoju į Lietuvą, pradedu bijoti, atrodo, vairavimo įgūdžius prarandu. Automobilių ten labai daug, bet vairavimo kultūra visai kitokia. Jie neskuba, jie nesukelia stresinių situacijų, nepypina už nugaros. Grįžtu į Lietuvą ir prasideda bajeriai“, – dėsto.  

 Paklausta, ar obuolius ji vis dar valgo, sako, ne tik kad valgo tuos švediškus obuolius, bet dar ir lauktuvių artimiesiems, draugams, bičiuliams parveža. „Kai po tą švedišką obuolį dalinu, tai, atrodo, dalį širdies atiduodu. Užtat, kad tikrai sunkiai tie obuoliai yra skinami“, – nuoširdžiai prisipažįsta.

Obuolių pyragu prakvimpa ne tik namai Naujojoje Kirsnoje, bet ir Švedijoje jį kepa. Bet smagiausia ir iškilmingiausia dalis, kaip pati Audronė sako, tai sugrįžimas namo. „Taip iškilmingai keltu parplaukiu. Važiuoju į ten niūresniu veidu, nes žinau, kad teks sunkiai dirbti, o kai jau plaukiu atgal, tai kaip nugalėjusi kokį krokodilą. Grįžti yra visai kas kita, bet savo patirtais įspūdžiais svečioje šalyje aš labai džiaugiuosi“, – šypsosi ji. Tuoj priduria: „Čia kažkas panašaus, kaip iš parašiuto šokti.“

O tai Audronė jau išbandė, ruošiasi antram šuoliui: laukia geresnių orų, vaiskaus dangaus, kad viską matytų. „Gal šiemet jau ir nespėsiu to padaryti, bet kitais metais – būtinai“, – užtikrina.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-10-18)