V. Danauskienė: atsiprašau...

Atsiprašau Lazdijų krašto žmonių. Atsiprašau už tai, kad man su kolegomis opozicijoje nepavyko iki galo apginti jūsų interesų dėl Kapčiamiesčio karinio poligono steigimo. 

Atsiprašau už tai, kad vietoje stiprios, vieningos savivaldos pozicijos žmonės išvydo susiskaldymą, tylėjimą ir sprendimų primetimą.

Po to, kokiais antikonstituciškais žingsniais šią savaitę buvo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete prastumtas „svarstymo stadijoje“ šis įstatymo projektas, aišku, kad mūsų išrinkti Seimo nariai į jį neįrašė nė vieno Lazdijų rajono savivaldybės siūlymo, kuriais būtų užtikrinti ir įstatymu garantuoti tiek Kapčiamiesčio krašto, tiek viso Lazdijų rajono žmonių interesai. NĖ VIENO. 

Nuleidžiant tuos interesus ir jų atstovavimą į žemesnį – vyriausybinį ir institucinį lygmenį, faktiškai nelieka JOKIOS garantijos, kad milijardinio projekto naudą pajus kiekvienas mūsų krašto žmogus. Nes tik įstatyme – tarsi akmenin įkaltos – įtvirtintos normos reiškia, jog bet kuri vėliau ateisianti politinė valstybės valdžia jų privalės laikytis ir juos vykdyti. 

Ir mes, kaip Jūsų rinkti politikai, šioje situacijoje neatstovėjome tiek, kiek galėjome. Ir kiek privalėjome atstovėti. 

Nepaisant mano nuoseklių pastangų užtikrinti, kad teisėkūros procesas – įstatymo rengimas, derinimas ir sprendimų priėmimas – vyktų skaidriai, atsakingai ir įtraukiant bendruomenę, realybėje viršų paėmė politinis buldozeris. Sprendimai buvo stumiami skubos tvarka, ignoruojant tiek vietos gyventojų nuomonę, tiek pačios savivaldos institucijų vaidmenį.

Šiandien akivaizdu, kad sprendimai buvo priimami pernelyg nutolstant nuo vietos bendruomenės balso. Nors buvo organizuojami susitikimai su gyventojais, procesas daugeliui žmonių atrodė kaip formali procedūra, o ne tikras dialogas. 

Turiu pripažinti ir tai, kad savivaldybės tarybos dauguma neieškojo iš esmės gilesnio požiūrio – nebuvo kryptingai siekiama, kad toks strategiškai svarbus projektas duotų realią, apčiuopiamą naudą mūsų regionui. 

Savivaldybės tarybos dauguma pasirinko ne lyderystės, o prisitaikymo kelią. Nebuvo jokios rimtos politinės valios iš esmės įvertinti šio projekto poveikio ir galimybių iš jo sukurti realią, ilgalaikę naudą mūsų regionui. Vietoje to buvo tenkinamasi formaliu merės ir jos aplinkos dalyvavimu procese, kuris iš esmės vyko apeinant atstovaujamąją valdžią.

Dar daugiau – merė demonstratyviai ignoravo savivaldybės tarybą ir ėmėsi vienasmeniško rajono žmonių atstovavimo. Tai buvo ne politinė klaida – tai buvo sąmoningas pasirinkimas eliminuoti kolegialų sprendimų priėmimą. 

Taip, įstatymas formaliai suteikia merei teisę veikti šioje srityje. Tačiau įstatymas nesuteikia moralinės teisės ignoruoti bendruomenę ir išrinktus jos atstovus. Su tokiais sprendimais ateina ir politinė atsakomybė – ir ji teks ne abstrakčiai „valdžiai“, o konkrečiai merei bei jos artimiausiai politinei aplinkai.

Valstybės institucijos kalba apie ekonominę naudą – darbo vietas, investicijas ir augimą, tačiau vietos žmonėms svarbiausia buvo saugumas, gyvenimo kokybė ir jų ateitis šiame krašte.

Ypač ciniška tai, kad projekto rengėjai ir aktyviausi stūmėjai visą diskusiją susiaurino iki pinigų. Iki kompensacijų saujelei žmonių, kurie tiesiogiai gyvena numatytoje poligono teritorijoje. Tai – siauras, technokratinis požiūris, kuris visiškai prasilenkia su realybe. Kuris jau supriešino vietos bendruomenę.

Nes žmonėms svarbiausia ne pinigai. Žmonėms svarbiausia – orumas. Teisė gyventi savo žemėje. Teisė jaustis saugiai savo namuose. 

Ir šiandien, aš girdžiu tai iš Jūsų, daugelis žmonių jaučiasi ne tik neišklausyti – jie jaučiasi pažeminti. Pažeminti todėl, kad susidūrė su situacija, kai jų likimus sprendžia ne dialogas, o sprendimų primetimas. Kai atrodo, kad nuosava valdžia gali tave išstumti iš tavo gyvenimo erdvės, o tavo balsas tampa tik statistika.

Tai yra pavojingas precedentas. Nes tai nėra tik Kapčiamiesčio klausimas. Tai yra klausimas apie tai, ar savivalda Lietuvoje iš tiesų dar atstovauja žmonėms, ar tampa tik sprendimų perdavimo grandimi iš viršaus į apačią.

Aš prisiimu savo atsakomybės dalį, nes buvau šio proceso dalis ir ne viskas, kas turėjo būti padaryta, buvo padaryta taip, kaip reikėjo. Tačiau šiandien svarbiausia yra ne tylėti, o aiškiai įvardinti problemas.

Buldozerinė politika negali tapti norma. Sprendimai, kurie liečia žmonių gyvenimus, negali būti priimami apeinant žmones. Regionai negali būti vertinami tik kaip teritorijos strateginiuose planuose – tai yra gyvos bendruomenės, turinčios teisę į pagarbą, į balsą ir į ateitį.

Todėl ir toliau savo įgaliojimų ribose sieksiu, kad šis procesas būtų peržiūrėtas iš esmės. Kad būtų įvertintas realus projekto poveikis žmonėms, aplinkai ir numatytos naudos visiems Lazdijų krašto žmonėms, o ne tik finansinės projekcijos. Kad būtų įvesti aiškūs saugikliai – visai mūsų krašto bendruomenei gyventi švarioje, saugioje ir svarbiausia – savoje aplinkoje. Ten, kur jie gyvena kartų kartas. Ir svarbiausia – kad žmonių balsas pagaliau būtų ne imituojamas, o realiai girdimas.

Nes be pagarbos žmogui nėra nei teisingos valstybės, nei tikros savivaldos.

Vilma Danauskienė, rajono savivaldybės tarybos narė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-04-10)