Artėjant šv. Velykoms: ne tik apie Kapčiamiesčio poligoną, išgražėjusius Lazdijus ir margučius...

Gyvename sudėtingu ir neprognozuojamu laiku: karo šmėkla eina vis tolyn, liejasi nekaltų žmonių kraujas. Ir vardan ko?.. Vaikinai, kurie turėtų džiaugtis gyvenimu, kurti šeimas, auginti vaikus, guli po žeme, kiti tampa neįgaliais, pasmerkti kančiai likusiam gyvenimui. Sugriauti tūkstančių žmonių gyvenimai, miestai ir viskas, ką žmonės kūrė savo rankomis. Noras tapti šio pasaulio galingais valdovais, godumas, gobšumas veda į žmonijos susinaikinimą.

Bet kiek reikia žmogui, kad jis būtų laimingas... Tą mes turime.

Prisimenu atvejį, tai buvo jau laisvoje Lietuvoje. Važiavome paežerės keliuku, o prieš mus kita mašina, kuri staiga sustojo. Išėjo jaunas vyrukas ir pasakė, jog perdūrė padangas į aštrią spygliuotą vielą. Tai buvo riboženklis sklypui atskirti. Vyras buvo taktiškas, nerėkė, nesikeikė, tik pasakė prasmingus žodžius. DIEVAS sukūrė ežerus ir upes, tik žmonės nesugeba pasidalinti.

Taip, Dievas sukūrė viską. Žmogus yra tik laikinas nuomotojas – paliksime viską. Sukūręs žemę ir viską, kas joje yra, sukūrė ir dešimt įsakymų, kaip naudotis visomis gėrybėmis, kaip gyventi tarpusavyje, mylėti ir valdyti, gerbti vienas kitą. Bet ar taip yra?

Nesiruošiu nieko teisti nei moralizuoti. Esu kaip visi su gerais darbais ir klaidomis, krentu ir keliuosi, kenčiu, verkiu ir džiaugiuosi. Toks jau tas gyvenimas. Nesame gyvenimo ašis, apie kurią suktųsi visa planeta. Kiekvienas turime savo nuomonę, gyvenimo kelią ir juo einame.

Dėmesio centre jau kuris laikas – Kapčiamiesčio poligonas. Kiekviena pusė įrodinėja savo tiesą. Kas pasakys šiandien, kuri pusė teisi... Ar agresorius apsiribos vien Ukrainos žemėmis, ar eis tolyn. Nuomonių daug, o komentarų dar daugiau. Purvais draibstomi kitaip mąstantys, rajono savivaldybės merė, Seimo nariai, kurie siūlo įvairius variantus, kad rastų bendrą susitarimą. Būtų gerai, jei viskas pasibaigtų čia, šioje žemėje. Esame tik svečiai, vienas po kito keliaujame į Amžinybę. Niekas nepaklaus, kada ir kokiu būdu. Nepasiimsime su savimi nei namų, nei vilų, nei žemių. Pasiimsime tik meilę, kaip mylėjome Dievą, artimą ir ką padarėme gero vienam iš Jo mažiausių. Ne kiek prisivogėme, o kiek išdalinome.

Gyvename gerai, bet vis tiek dar mažai. Džiaukimės tuo, ką turime, ir branginkime tai. Išgražėjo Lazdijai, renovuoti daugiabučiai, seną autobusų stotį pakeitė naujas prekybos centras, atsirado vietos autobusų stočiai ir vaistinei, bažnyčia iš pilko nuo dulkių paukščio virto balta gulbe.

Artėja didžiausia metų šventė – šv. Velykos. Tai ne margučių ar skaniausių valgių šventė. Dievo sūnus Jėzus Kristus savo gyvenimu, kančia, skaudžia mirtimi ant kryžiaus atvėrė mums vartus į Dangų. Visi esame nusidėjėliai, visiems reikalinga DIEVO MEILĖ IR GAILESTINGUMAS. Atsiprašykime, ką įskaudinome, grąžinkime, ką svetimo pasisavinome, atgailaukime už blogus darbus. Lai Šv. Dvasia išvalys mūsų suterštas sielas ir paruoš tinkamai Kristaus atėjimui. 

Linksmų ir prasmingų šv. Velykų. Tebūna garbė ir šlovė, padėka ir pagyrimas mūsų atpirkėjui JĖZUI KRISTUI.

Onutė Juodkienė

^{V. Ražukaitės / Lazdijų r. sav. nuotr.}