R. Sadauskas-Kvietkevičius: geriausia Kalėdų dovana Lazdijams – žinia apie steigiamą Kapčiamiesčio poligoną

Kadangi šis laikraščio numeris yra paskutinis prieš šv. Kalėdas, tikriausiai pats laikas apibendrinti šių metų įvykius, drauge su jumis pasidžiaugti, kad dar gyvi esame, nepatyrėme karo ar gamtos stichijų siautėjimo, ir pasveikinti jus su džiugia žmonijos Išganytojo gimimo diena. Pasidžiaugti, kad gyvename žaviame užkampyje, kurį visos politinės aistros pasiekia tarsi tolumoje dundančio griaustinio aidas. Atsiprašyti net ir tų, kuriems šitoje skiltyje šiemet nepagailėjau griežtesnių žodžių. Bet ne todėl, kad jie būtų nepelnyti, o tik dėl tos priežasties, kad šv. Kalėdos yra atleidimo metas. Kodėl ir man juo nepasinaudoti? O jeigu neatleisite, tai kokie gi jūs katalikai?

Svarbiausias mūsų krašto šių metų įvykis, kurio tikėjausi gerokai anksčiau, neabejotinai yra šios savaitės sprendimas dėl brigados dydžio mokymams tinkamo karinio poligono steigimo Lazdijų rajono savivaldybėje. Valstybės gynimo tarybos nariai sutarė, kad kariniu ir Lietuvos saugumo užtikrinimo požiūriu pasirinkta teritorija tinkamiausia, siekiant reikšmingai sustiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus.

„Siūlymas steigti poligoną būtent Kapčiamiestyje pateiktas, nes tai teritorija Pietų Lietuvoje, besiribojanti su Lenkija ir esanti Suvalkų koridoriaus dalyje“, – skelbė Krašto apsaugos ministerija.

Manau, kad to turėtų pakakti net ir be jokios papildomos naudos pažadų. Juk gyvename išties pavojingu laiku, kai Europoje, visai netoli nuo mūsų, jau beveik ketverius metus vyksta kruviniausios žudynės nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų. O tarp būsimų Rusijos agresijos aukų pirmiausia minimos Baltijos šalys, ypač Suvalkų koridorius. Jeigu nuo jo priešas nebus pakankamai įtikinamai atgrasytas, viskas, ką čia sukūrėme per tris laisvės dešimtmečius, virs pelenais arba atiteks kolonistams, įsikūrusiems mūsų kaulais patręštoje žemėje. Neliks ne tik jūsų dailių sodybų naujais raudonos skardos stogais, bet ir vietovardžių, kaip po Antrojo pasaulinio karo nutiko Karaliaučiaus krašte arba dabar vyksta Rusijos užgrobtuose Rytų Ukrainos griuvėsiuose.

Vienintelis teisingas atsakymas į valstybės sprendimą ne paimti, o išpirkti už rinkos kainą jūsų žemės ar miško sklypą su trobesiais ar be jų gali būti: „Tėvynės labui!“ Be jokio bambėjimo ar skaičiavimo, kiek ta nuosavybė galėjo atnešti naudos per artimiausią šimtą metų.

Todėl man nelabai patiko Lazdijų rajono merės Ausmos Miškinienės, dalyvavusios Valstybės gynimo tarybos posėdyje, kalbėjimas apie Kapčiamiesčio poligono galimas naudas mūsų kraštui. Bet turbūt taip reikia sakyti, kad suprastų net ir ta rajono gyventojų dalis, kuriai Lietuvos saugumo interesai beveik arba visiškai nerūpi. Merė išvardijo papildomas investicijas į infrastruktūrą, vietinės reikšmės kelius ir dviračių takus, sveikatos sistemos stiprinimą, investicijų pritraukimą ir naujų darbo vietų kūrimą. O man knieti pridurti, kad tokios apimties projekto, kaip brigados dydžio mokymams tinkamo karinio poligono, įgyvendinimas neabejotinai pakeis viso mūsų krašto ateitį.

Sąžininga būtų prisipažinti, kad iki šiol buvome išmirštančiu šalies pakraščiu, kur geriausios naujienos būdavo, kad kažkas dar neužsidarė. Kai visai ne provincialaus lygio restoraną pakelėje atidaręs virtuvės šefas kone kasdien turėdavo aiškintis nustebusiems svečiams, kodėl tai padarė būtent Lazdijuose. O mokyklų administracijos kasmet nerimaudavo, ar užteks vaikų gimnazijų klasėms. Ir iš kur tų vaikų rasis ateityje, kai vidutinis mažesnių rajono kaimelių gyventojų amžius viršija pensinį.

Poligono infrastruktūros statybos, kelių tiesimas ir aptarnaujančio personalo darbo vietos reiškia ir mokių klientų antplūdį į gretimų miestelių parduotuves, rezervuotus stalus restoranuose, didėsiančią butų ir sodybų nuomos paklausą. O netekėjusioms rajono damoms – dar ir naujų pažinčių su uniformuotais, tvarkos bei gerų manierų išmokytais vyrais. Ne tik lietuviais, bet ir atvykusiais padėti Lietuvai apsiginti sąjungininkais.

Nesitikiu, kad rajono valdžios prisiimta pareiga tinkamai informuoti gyventojus apie Kapčiamiesčio poligono steigimą bus labai lengva. Nes parašų rinkimas, kad jokio poligono čia nebūtų, prasidėjo dar anksčiau, negu Lietuvos kariuomenės specialistai spėjo apžiūrėti Kapčiamiesčio miškus. Argumentai, kad poligonas gal ir reikalingas, bet tik ne mano kieme, pamėgtose grybavimo vietose arba medžioklės plotuose, krito į palankią aplinką, ilgai ir metodiškai nuodytą nepasitikėjimu Lietuvos valstybe bei jos institucijomis. Suprantu, kad vargu ar galime tikėtis patriotiško požiūrio iš tų žmonių, kurių kelios kartos nešė, plukdė, o dabar skraidina per sieną balionais ir savadarbiais dronais baltarusiškų cigarečių dėžes. Bet jų šiame krašte tikrai nėra dauguma.

Poligono steigimas taps puikiu išbandymu rajono politikams. Sužinosime, kas iš jų iš tikrųjų myli savo kraštą, o kas pirmieji suskubs medžioti abejojančių rinkėjų balsus, baugindami sodybų kiemus malančiais tankų vikšrais ir naktimis miegoti trukdančiais sprogimais. Bus daug melo, dezinformacijos ir nenoro įsiklausyti. Nenustebkite, kad mūsų rajono reikalais staiga susidomės visi lietuviškieji Kremliaus propagandos platintojai, o jiems antrins vietiniai tarp trijų pušų pamestos teisybės ieškotojai ir feisbukiniai dainorėliai. Kartais gal net reikės priminti, kad Baudžiamajame kodekse yra 118 straipsnis, numatantis visai ne vaikišką atsakomybę už padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką.

Net jeigu jau spėjote pasirašyti po ta kvaila peticija, tai jokiu būdu neįpareigoja laikytis įsikibus klaidingos nuomonės, suformuotos iš nežinojimo ir priešiškos agitacijos. Skaitykite, domėkitės, eikite į savivaldybės organizuojamus susitikimus ir staiga paaiškės, kad dauguma jūsų nuogąstavimų yra nepagrįsti. Ir mažiau pasikliaukite feisbuko botais su gėlių vazonais vietoje profilio nuotraukos arba visažinių kaimynų, Brežnevo laikais porą metų avėjusių kerzinius čebatus ir iki šiol tebešvenčiančių sovietinės armijos dieną, plepalais.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-12-19)