Vilma Danauskienė: „Regionai merdėja, nes nėra lyderystės“

Lazdijų krašte ne pirmą mėnesį svarstomas klausimas: ar karinis poligonas gali tapti ekonomikos varikliu? Vieni tikisi proveržio, kiti įžvelgia grėsmes. Tačiau ši diskusija atskleidė ir politinės lyderystės stoką – valdžia vengia kalbėti aiškiai, o galimos regiono plėtros kryptys lieka nuošalyje. Todėl nusprendėme pateikti skaitytojams ir kitą poziciją. 

Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narė VILMA DANAUSKIENĖ atvirai kalba apie tai, ko šiandien labiausiai trūksta Lazdijams: drąsos, strategijos ir gebėjimo pasinaudoti turimais resursais.

– Ponia Danauskiene, Lazdijų rajone šiandien bene daugiausia diskutuojama apie galimą karinį poligoną. Ar jis galėtų tapti regiono ekonomikos gelbėjimosi ratu?

– Tikrai ne. Ir tai labai aiškiai pasakau: Lietuvai reikia ne naujų poligonų – Lietuvai reikia taikos ir protingos regionų plėtros politikos. Poligonas nėra ekonomikos strategija. Tai – iliuzija, kurią kai kas bando pateikti kaip šansą Lazdijams. Tačiau ekonomikos nestato tankai – ekonomiką kuria žmonės: verslai, bendruomenės, žemdirbiai, turizmo sektorius, šeimos ūkiai. Mes turime kur kas didesnį ir tvaresnį potencialą, tik juo nepasinaudojama.

– Ką turite omenyje? Kokį potencialą matote Lazdijų krašte?

– Lazdijai gali būti sėkmės istorija, jei dirbsime su tuo, ką turime, o ne su tuo, ko bijome. Pavyzdžiui, turizmas. Esame viena žaliausių savivaldybių Lietuvoje, turime ežerų juostą, švarias teritorijas, autentišką istoriją. Tereikia profesionalios rinkodaros bei infrastruktūros, ir turizmas gali tapti pagrindine ekonomikos šaka. 

Arba šeimos žemės ūkiai – kaip Lenkijoje. Mūsų kaimynai lenkai sukūrė tūkstančius sėkmingų šeimos ūkių, perdirbimo dirbtuvių, ekologinių ūkių, žemės ūkio turizmo sodybų. Kodėl mes taip negalime? Mūsų žmonės darbštūs ir kūrybingi. Reikia tik paramos mechanizmų.

Dar viena potenciali kryptis – logistikos infrastruktūra. Lazdijai turi pasienio pranašumą, esame tranzito mazgas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Nekalbu jau apie tarptautinę „Rail Baltica“ geležinkelio vėžę, per rajoną einančius dujotiekio ir elektros energijos perdavimo tinklus, čia pat esantį tarptautinį „Via Baltica“ kelią ir kt. Tai didžiulis ekonominis potencialas logistikai, serviso paslaugoms, prekių skirstymo centrams. Lazdijai gali pritraukti turistus, šeimas, verslus, jei juos kviesime, o ne gąsdinsime. Bet savivaldybės vadovybė apie tai nekalba, nes nesugeba matyti strateginio vaizdo.

– Jei poligonas nėra sprendimas, kas tada būtų reali Lazdijų ekonomikos kryptis?

– Realios kryptys – civilinės, o ne karinės. Tai turizmas, gamtos ekonomika, amatai, žemės ūkio perdirbimas, sveikatinimo paslaugos, pasienio logistika, šeimų verslai, edukacijos, socialinis verslas. Lazdijai turi tiek daug natūralaus kapitalo, kad kalbėti apie poligoną kaip gelbėtoją – tiesiog absurdas.

Poligonas tik sukeltų žemės kainų stresą, konfliktus su gyventojais, aplinkosaugos grėsmes, turizmo žlugimą, neapibrėžtumą investuotojams.

Rajonas turėtų judėti pirmyn, o ne laukti išsigelbėjimo iš kariuomenės. Kariuomenė – mūsų sąjungininkė, ją gerbiu, bet ekonomikos ji nesukurs. Tai ne jos misija.

– Ponia Danauskiene, viešojoje erdvėje daug kalbama apie regionų tuštėjimą ir verslo stagnaciją. Kaip ši problema atrodo iš vidaus – mažos savivaldybės perspektyvos?

– Situacija yra skaudi ir akivaizdi: regionai sensta, žmonės išvyksta, vietos verslas nyksta. Mažose savivaldybėse, ypač pasienio regionuose, tokiuose kaip Lazdijai, verslo aplinka yra ne tik silpna, bet ir beveik neveikianti. 

Didžiausia problema – tai, kad regionai palikti be gyvybiškai svarbių žmogiškųjų išteklių. Mažose savivaldybėse praktiškai nėra projektų rengėjų, verslo konsultantų, nevyriausybinio sektoriaus koordinatorių. Tai žmonės, kurie didmiesčiuose įgalina dešimtis projektų, bet pasienio savivaldybėse jų tiesiog nėra.

Todėl verslas bijo imtis iniciatyvos – projektai sudėtingi, administracinė našta didžiulė, konsultacinės paslaugos neprieinamos. Savivaldybių administracijos dažnai turi savo tikslus ir su privačiu sektoriumi šia pagalba nesidalija. Tai uždaras ratas: be kompetencijų negimsta idėjos, be idėjų neatsiranda projektai, be projektų nėra investicijų. O be investicijų – tik lėtas merdėjimas. 

– Ką konkrečiai siūlote, kad situacija realiai pajudėtų? Nuo ko reikėtų pradėti?

– Pirmiausia – nuo infrastruktūros, kuriantiesiems verslą reikia žmogiškosios paramos. Todėl siūlau steigti regioninius verslo konsultacijų ir mokymo centrus. Tai turėtų būti profesionalūs, ne „ant popieriaus“, bet realūs padaliniai, galintys padėti verslui ir nevyriausybiniam sektoriui rasti finansavimo šaltinius, parengti investicinius projektus, juos administruoti.

Šiuo metu regionuose tokių struktūrų nėra, o jeigu ir yra, jos sujungtos su kitomis funkcijomis, išsibarsčiusios ir dažnai tik deklaratyviai egzistuojančios.

– Kodėl, Jūsų nuomone, šie sprendimai neįgyvendinami jau dabar?

– Nes regionuose nėra kam to imtis. Savivaldybių administracijos mažose savivaldybėse yra orientuotos į kasdienį administravimą ir neprisiima lyderystės. Konsultacijų centrai, investicijų pritraukimo skyriai – dažniausiai tik popieriuose egzistuojančios sąvokos. Žmonės neturi kur kreiptis pagalbos dėl projektų. Todėl ir sakau: turime ne vien apie pinigų dalijimą kalbėti, bet ir apie sistemą, kuri padėtų tuos pinigus pasiekti.

– Kalbate ir apie skirtingų ministerijų priemonių koordinavimą. Kodėl tai svarbu?

– Nes šiandien paramos sistema veikia atskirai tarsi skyriai knygyne – kiekvienas pagal savo logiką, o žmogui regione reikia integralios pagalbos. Jei suderintume Ekonomikos, Socialinės apsaugos, Žemės ūkio, Vidaus reikalų ministerijų paramos priemones, atsirastų visiškai naujos galimybės jungti socialinius, bendruomeninius ir smulkiuosius verslus.

Dabar socialinis verslas ar mažoji bendrija dažnai tiesiog neturi kur kreiptis, nes jų veikla neatitinka nė vienos priemonės „stalčiaus“.

– Jūs taip pat siūlote plačiau naudoti savivaldybių nenaudojamus pastatus. Kokia problema čia matoma?

– Problema paprasta: regionuose yra dešimtys renovuotų, bet uždarytų mokyklų, medicinos punktų, bendruomenių namų, kurie stovi tušti ir brangiai kainuoja savivaldybei.

Lazdijų rajone – irgi pilna tokių pastatų. Jie galėtų tapti socialinių verslų, senjorų priežiūros paslaugų, bendruomeninių iniciatyvų vieta. Bet paramos sąlygose yra apribojimas: negalima investuoti į ne savo nuosavybę.

Tai absurdiška, kai savivaldybei tenka išlaikyti tuščius pastatus, o verslai ar bendruomenės negali jais pasinaudoti paramai pritraukti. Teisinis išlaisvinimas šioje vietoje būtų didžiulis postūmis.

– Dažnai minima ir viešojo sektoriaus dominavimo problema. Kuo ji kenkia regionams?

– Viešasis sektorius regionuose dažnai turi monopoliją teikti paraiškas projektams. Tai reiškia, kad savivaldybė, jos valdomos įstaigos ar įmonės „užvaldo“ didžiąją dalį paramos. Smulkus verslas net nebando konkuruoti, nes žino, kad prieš savivaldybės aparatą – praktiškai be šansų.

Tai mažina vietos iniciatyvų motyvaciją. Žmonės renkasi kurti verslus didmiesčiuose arba emigruoja. Regionuose turi būti subalansuota sistema, kur tiek viešasis, tiek privatus ir bendruomeninis sektorius turi lygias galimybes.

– Ar tikrai regionų verslai negali pasinaudoti esamomis priemonėmis, pavyzdžiui, ILTE ar Sanglaudos fondais?

– Teoriškai – gali. Praktiškai – dažniausiai ne. Ypač nauji arba vos veiklą pradėję verslai, nes paramos sąlygose reikalaujama 2–3 metų finansinių rodiklių, didelių apyvartų, turimos infrastruktūros. Bet juk regionų idėjos dažnai prasideda nuo nulio. Todėl siūlau peržiūrėti paramos aprašus ir įdiegti galimybes finansuoti pradedančiuosius regionų verslus, socialines iniciatyvas, nevyriausybines organizacijas, kurios dar neturi sukauptos finansinės istorijos.

– Paminėjote klasterius. Kodėl jie galėtų tapti proveržio priemone?

– Todėl, kad regionuose didžiausia jėga yra bendradarbiavimas. Kai susiburia smulkusis verslas, socialiniai verslai, ūkininkai ir bendruomenės, gimsta gyvybingi modeliai.

Klasteriai gali veikti kaip mini ekonomikos varikliai: jie lengviau pritraukia paramą, dalijasi infrastruktūra, mažina rizikas ir kuria vietines darbo vietas. Ši forma regionams galėtų tapti tuo, kuo pramoniniai parkai tapo didmiesčiams.

– Šiuo metu net keli Lazdijų kraštui artimi politikai ministerijose eina aukštas pareigas: energetikos ministro patarėjas Saulius Petrauskas, švietimo ministrės patarėjas Kęstutis Bartuškevičius, keletas savivaldybės tarybos narių dirba Seimo narių padėjėjais ir patarėjais. Jūs pati atstovaujate politinei jėgai, kuri kuruoja Ekonomikos ir inovacijų ministeriją. Tai – neeilinė proga rajonui. Ar savivaldybė ja naudojasi?

– Deja, ne. Ir tai yra didžiausia tragedija. Tokios galimybės pasitaiko itin retai – kada vienos savivaldybės žmonės turi tiesioginį priėjimą prie aukščiausio lygmens sprendimų priėmėjų. Tai milžiniškas potencialas: gali būti greitesnė komunikacija, galima derinti prioritetus, galima laiku sužinoti apie paramos programas, jų pakeitimus, gauti metodinę pagalbą, išsikovoti išskirtines pilotines iniciatyvas.

Tačiau šiandien demokratų merė Ausma Miškinienė šios galimybės faktiškai ne tik nenaudoja, bet ir ignoruoja vien dėl asmeninių ar politinių antipatijų. Tai yra trumparegiškas, rajonui žalingas požiūris, tai – trumparegiškumas, kuris kainuoja žmonėms gerovę.

– Ar tai reiškia, kad savivaldybė sąmoningai izoliuojasi?

– Taip. Užuot mezgusi bendradarbiavimą, merė renkasi tylą ir uždarumą. Lazdijai neturi stiprios pozicijos ministerijose, nes vadovybė beveik nebendrauja su tais, kurie galėtų padėti. Bet juk rajonas – ne politinė partija. Rajonas yra žmonės. Todėl politikavimas šiuo atveju yra tiesiog kenkimas bendruomenei.

– Kitaip tariant, politiniai nesutarimai nusveria rajono interesus?

– Taip. O taip neturi būti. Jei tikslas – žmonių gerovė, savivaldybė turi dirbti su visais, kurie gali padėti Lazdijams. Nesvarbu, ar tai „valstiečiai“, ar „margeliniai“, ar socialdemokratai. Rajonas yra per mažas, kad galėtų sau leisti prabangą ignoruoti pagalbą vien todėl, kad ji ateina iš opozicijos.

– Jūsų vertinimu, kokios rizikos kyla dėl tokios politinės izoliacijos?

– Rizika labai aiški: Lazdijai tampa paskutiniai eilėje. Projektai atkeliauja vėluodami, galimybės pražiūrimos, idėjos neprasimuša. O tuo metu kiti regionai, kurie moka bendrauti, konsultuotis, prašyti ir derėtis, juda pirmyn. Tai yra ne naujiena: šalyje įprasta, kad savivaldybių merai aktyviai naudojasi savo ryšiais ministerijose, ieško sąjungininkų, dirba kartu. O pas mus – pasirinktas kelias „patys sau“, kuris praktiškai reiškia „nieko nedaryti“.

– Kokius pirmuosius realius žingsnius matytumėte, jei savivaldybės vadovybė vis dėlto išdrįstų atsiverti bendradarbiavimui?

– Pirmiausia – sukurti profesionalią projektų ir investicijų komandą, o ne imituoti jos veiklą. Pasitelkti ministerijose dirbančius Lazdijų krašto žmones kaip kompetencijų šaltinį, o ne kaip politinius oponentus.

Antra – atverti savivaldybės infrastruktūrą verslui ir bendruomenėms. Turime dešimtis renovuotų, bet tuščių pastatų – juos galima paversti socialiniais verslais, senjorų priežiūros centrais, edukacijų erdvėmis, bendruomenių namais.

Trečia – pagaliau nustoti konkuruoti su savo verslu. Savivaldybė neturi būti pagrindinis paramos gavėjas, paliekant žmones už borto.

– Tai – ambicingi siūlymai. Kaip manote, ar Lazdijai pasirengę pokyčiams?

– Žmonės pasirengę. Verslas pasirengęs. Bendruomenės pasirengusios. Nepasirengusi tik dabartinė rajono valdančioji dauguma. Bet aš tikiu, kad visuomenės spaudimas, rajono ekonominė realybė ir paprasčiausia moralinė atsakomybė privers keistis. Lazdijai turi turtingą istoriją, stiprų charakterį ir puikių žmonių. Mes tikrai galime būti sėkmės istorija, jei pagaliau pradėsime dirbti kartu, o ne prieš vieni kitus.

– Kokį pagrindinį pokytį įvardytumėte kaip būtiniausią?

– Drąsą. Drąsą kalbėtis, drąsą planuoti, drąsą ieškoti resursų. Drąsą pripažinti, kad planuojamas mums įsūdyti karinis poligonas – ne išeitis, o politinis popsas. Tikroji išeitis yra regionų plėtros politika, orientuota į žmogų ir ekonomiką. Regionams reikia ne pažadų, o realios prieigos prie žinių, konsultacijų ir infrastruktūros. Kai žmonės provincijoje turės tokius pačius įrankius kaip didmiesčiuose, Lietuva nustos trauktis į centrą ir pradės augti į kraštus.

Rytis Pavasaris, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-12-12)