A. Mikelionis: ko bijo ir nuo ko slepiasi Lazdijų rajono valdžia?

Pradėsiu bene nuo svarbiausios ir aktualiausios temos Lazdijų rajone. O ar gali būti kas nors svarbiau nei mylima merė Ausma? Taigi po ilgų tampymųsi po teismus pagaliau paskelbtas galutinis verdiktas: ponia A. Miškinienė neteisėtai praturtėjo savivaldybės sąskaita arba, sakant tiesiai šviesiai, nugvelbė kelis varganus tūkstantėlius ir turės grąžinti į savivaldybės biudžetą 4 300 eurų. 

O kiek laiko mylima merė tampėsi, stengėsi, vartėsi ir viskas veltui. Kaip kartą pasakė mano vaikystės draugas: „Žinai, kaip apmaudu, kai už nieką gauni į snukį.“ Man šis merės biografijos epizodas primena kultinę sovietinę komediją „Briliantinė ranka“. Jeigu konkrečiai: gražuolė tame filme pasikviečia J. Nikulino herojų į namus siekdama kažkokiu būdu gauti brangenybes, o paskui demaskuota šaukia: „Nievynovata ja! On sam prišol!“ Arba sovietiniais laikais mokykloje kiekvienas pionierių būrys turėjo savo sienlaikraštį ir vadinosi kokio nors sovietinio neva didvyrio vardu. Mano klasės būrys vadinosi Marytės (Mašos) Melnikaitės (Mielnyk) vardu ir viename eilėraštyje autorius, turėdamas ją omenyje, klausia: „Iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės?“ Čia perfrazuojant norisi paklausti: „Ir kam Ausmutei tiek drąsos, tiek valios geležinės?“ Trumpai drūtai sakant: pati gerai žinodama, kad pasielgė neteisingai ir neteisėtai, vis dėlto ieškojo, ko nepametusi, ir gaišo savo asmeninį laiką. Dėl jos asmeninio laiko eiliniam rinkėjui nusispjaut, bet nereikia pamiršti, kad ji veltui leido laiką, kurį turėjo skirti darbui, o ne vojažams po gimtąją Lietuvėlę ir jos teismus. Seniai buvo aišku, kad dukart du yra keturi, bet merė atkakliai stengėsi paneigti šią tiesą. Neabejoju, kad tarp jos gerbėjų teismo sprendimas nieko nereiškia, nes jie vis tiek laiko ją teisia.

Lazdijų rajono savivaldybės veikla ir jos politikais domiuosiu nuo pat 1997 metų. Prie visų merų – R. Leščinsko, A. Margelio, J. Matulevičiaus, R. Apanavičiaus – į savivaldybę galima buvo užeiti absoliučiai be jokių problemų. Esi Lazdijuose, užbėgi į savivaldybę puodelio kavos pas vieną ar kitą draugą, ir tiek. Laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje Lazdijų savivaldybės pastato durys niekam nebuvo užvertos ir jautėsi normali žmogiška atmosfera. Kai 2000 metų pavasarį mero rinkimus laimėjo gerb. J. Matulevičius, be galo išmintingas ir protingas šviesaus atminimo žmogus Stasys Klimavičius ištarė legendine tapusią frazę: „Į Lazdijų savivaldybę atėjo karinis komunizmas.“ Turėdamas omenyje radikalių reformų ketinusį griebtis merą J. Matulevičių ir iš pradžių nuo jo nė per žingsnį nesitraukusį R. Apanavičių. Kai 2019 metais A. Miškinienė tapo Lazdijų rajono mere, parašiau straipsnį pavadinimu „Ar į Lazdijų rajono savivaldybę sugrįš karinis komunizmas?“ Kiek vėliau tas J. Matulevičiaus karinis komunizmas pasirodė nekalti vaikų žaidimai smėlio dėžėje, palyginus su Ausmos valdymu.

Dabar papulti į Lazdijų rajono savivaldybę nėra lengva užduotis: rakinamos durys, o užtvaros tikrai nesudaro įspūdžio, kad tai laisvos ir demokratinės Lietuvos laisva įstaiga. Norint papulti pas konkretų specialistą kokiu nors klausimu, reikia rašyti prašymą. O jeigu kas nors tiesiog nori užsukti pas bičiulį puodelio kavos ar tiesiog paspausti ranką? Na, paprastas mūsų rajono žmogus iškęs ir tai, bet svarbiausia, kad valdžia pati nesuvokia, kad tokiu būdu kenkia sau ir savo įvaizdžiui. Kas yra valdžia? Paprastų ir eilinių žmonių tarnai. Atsidūręs Lazdijų rajono savivaldybėje paprastas žmogus aiškiai pajunta valdžios jam siunčiamą žinutę: mes užsitvėrę nuo jūsų, žemės kirminų, esame valdžia, o jūs – mūsų tarnai. 

Lyg to dar nebūtų gana, ponios Ausma ir Šarūnė savo pavaldiniams įvairiais būdais duoda suprasti, kad jie tėra tik apgailėtinos skruzdėlytės prieš merę Ausmą ir savivaldybės administracijos direktorę Šarūnę. Darbuotojai su nostalgija prisimena buvusią savivaldybės administracijos direktorę Iloną Šaparauskienę, kuri ne tik maloniai darbo klausimais priimdavo pavaldinius į savo kabinetą be jokios išankstinės registracijos, bet ir užstodavo juos kilus nesklandumams. Dabartinė savivaldybės administracijos direktorė Šarūnė demonstruoja pasipūtimo ir arogancijos viršūnę. Pas šią ponią darbuotojas paprastai į kabinetą neįeis. To Lazdijų savivaldos istorijoje dar nebuvo! Norėdami pakliūti pas mieląją Šarūnę, darbuotojai turi registruotis iš anksto! Žmogaus išbandymas valdžia yra vienas sunkiausių gyvenime. Ir tik liūdnai galima konstatuoti, kad nei Ausma, nei Šarūnė jo neišlaikė.

Dabar tikrai su nostalgija galime prisiminti visų prieš mylimą Ausmą buvusių merų laikus, kai nuo žmonių niekas nesislėpė ir niekas jų nebijojo, o maloniai kiekvieną priimdavo, maloniai išspręsdavo jo problemą, o ko nors ieškantįjį palydėdavo iki reikiamo kabineto durų.

Neseniai kalbėjau apie tai su pažįstamu, kuris Lazdijų rajono savivaldybę pavadino sukarinta įstaiga. Garbingas velionis Stasys Klimavičius turbūt grabe vartosi matydamas Ausmos ir Šarūnės dueto ir kitų biurokratų sukurtą tikrą karinį komunizmą, kuris pranoko jo paties viziją ir žodžius. 

Algimantas Mikelionis, rašytojas, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-11-21)