42 metų matematikos studentei siūlė eiti dirbti į prekybos centrą ir nekankinti vyro

Asta Dimšienė iš Veisiejų po 20 metų išdrįso kartu su gerokai už save jaunesniais studentais kaip lygi su lygiais studijuoti ne bet ką, o matematiką Kauno technologijos universitete (KTU). Šiandien jai 42 metai ir ji – KTU pedagogikos profesinių studijų studentė. Pasirinko dienines studijas, kas rytą iš Veisiejų važiuoja į Kauną, vakare atgal. Tai ganėtinai nemenkas iššūkis dvejiems metams – tiek truks studijos. 

Paklausta, kaip reaguoja kasininkės, kai ji autobusų stotyje parodo studento bilietą, prisipažįsta, jog Kaune dėl to nekyla jokių diskusijų. Klausimų, kam jai to reikia ir kam ji kankina savo vyrą, užkraudama dalį šeimos buities reikalų, ji sulaukia savame krašte, netgi pasiūlymų geriau eiti dirbti į prekybos centrą. 

„Grupėje visi jauni, mes, keturios gerokai vyresnės studentės, tačiau viskas labai normaliai einasi, jei taip ir toliau, turėtų būti viskas labai gerai. Į viską žiūrime su humoru ir mums viskas labai smagu“, – prisipažįsta Asta, net pajuokauja, kad jos, keturios tetulės, beveik ir mamomis ne vienam grupiokui pagal amžių galinčios būti. 

Jai ne gėda prisipažinti, jog varto mokyklos laikų vadovėlius: 

„Reikia prisiminti, ko mokiausi“

„Viską, ką šiandien turiu, užsidirbau pati, viską pasiekiau savo darbu ir nemiegotomis naktimis“, – prisipažįsta Asta. O tų nemiegotų naktų dar bus ne viena, nes sugrįžus iš Kauno į Veisiejus eilinę dieną studijos tuo nesibaigia: pirmiausia, aišku, namų ruoša, o paskui dar laikas savo studijų darbams. 

„Mane labai palaiko ir vyras, kuris jau seniai skatino studijuoti, ir dukros. Jos labai džiaugiasi, kad studijuoju. Vakare visa šeima labai smagiai aptariame dieną, kaip man sekėsi universitete, kaip jų diena mokykloje praėjo“, – pasidžiaugia Asta. 

Vyras su dukromis prieš mokslo metus jai net sąsiuvinių su matematikos, fizikos  formulėmis nupirko. „Dabar trumposios formulės gelbėja, leidžia prisiminti“, – juokiasi Asta. Jai visai ne gėda prisipažinti, jog ji mokosi ne tik tai, ką dėsto universitete, bet dar ir varto mokyklos laikų vadovėlius: „Reikia prisiminti, ko mokiausi. Po 20 metų viską atsiminti, kas mokytasi mokykloje – tikrai nemenkas iššūkis. Tenka atmintį palavinti.“ 

Nors buvę Astos klasiokai ją kuo puikiausiai įsivaizdavo kaip mokytoją, ji pati tik dabar nusprendė žengti šį žingsnį. Matematika jai sekėsi, tačiau po 20 metų vėl tapti studente ne kiekvienas sugalvotų. „Tikrai nebuvo taip, kad trenkė žaibas ir aš sugalvojau studijuoti matematiką. Nors man matematika visada patiko, tačiau tik dabar supratau, kad tai daryti turiu dabar arba niekad, mat metai bėga. Manau, keturiasdešimtmečiai pasakys, jog sulaukus tokio amžiaus nutinka arba stagnacija, arba kūrybiškumas, kuris skatina eiti toliau, siekti daugiau. Tad aš sau išskėliau kažkam labai klaikų, kažkam neįmanomą tikslą – studijuoti. Matematika juk – visai fainas ir gražus reikalas. Juolab dabar labai skatinama tobulėti, nesustoti, eiti į priekį“, – tai kelios priežastys, kodėl taip nutarė. 

Nuostabą daugeliui kelia, kad, eidama savo kūrybiniu keliu, ne kartą pripažinta kojinių mezgimo čempione, mezganti nepaprastas grožybes, A. Dimšienė pasirinko vis tik ne technologijų studijas, o matematiką – ganėtinai rimtą mokslą, kurio daugelis nemėgsta, nemoka, o egzaminą kasmet moksleiviams sekasi laikyti vis sunkiau. „Man per lengva būtų buvę studijuoti ir tapti technologijų mokytoja, aš niekad gyvenime nėjau lengvu keliu“, – paaiškina. 

Mokytoja nusprendė tapti ir ne todėl, kad mokytojų dabar labai trūksta ir darbo vieta bus praktiškai garantuota. „Šiandien trūksta, rytoj gali būti jau net per daug“, – pasvarsto. 

Pasakoja, kad vyras jai seniai pataręs tapti mokytoja, o ir ženklų buvę. „Kartais mokykloje, kai einu dukrų pasitikti, pribėgę vaikai kreipiasi į mane kaip į mokytoją, nors aš tokia nesu, bet tokie dalykai įstringa atmintin. Kelionėje į Medžiugorję atsitiktinai pakliuvau į grupę, kurioje buvo mokytojai. Vyras klausė, ar aš nematanti ženklų, kurie mane veda link šios profesijos. Jis kartais lepteli tokių dalykų, kurie priverčia susimąstyti. Jis man vis sakydavo, kad turiu pašaukimą mokytojo profesijai“, – dėsto. 

Pirmiausia teko sustyguoti šeimos rutiną

Studijuoti tokiame amžiuje – iššūkis. To neneigia pati Asta. „Pirmiausia  turėjome viską sustyguoti šeimoje. Vyras prisiėmė dalį atsakomybių, kai manęs nėra. Mes tai aptarėme ir sutarėme. Susiderino ir duk­rų tvarkaraščiai gimnazijoje ir Meno mokykloje. Tik retais atvejais lieku nakvoti pas mamą, kai vyras turi laisvas nuo darbo dienas. Tad pasakymas, kurį išgirdau, kad kankinu vyrą, tikrai neturi jokio pagrindo, kaip ir siūlymai eiti į prekybos centro kasą dirbti, o ne studijomis užsiimti“, – šypsosi iš tokių kalbų pati Asta. O ir atsakymą skeptikams turi: „Man niekas nepadėjo gyventi ir pragyventi, tikėtina, ir nepadės, tad aš pati sprendžiu, ką savo gyvenime daryti ir ko man reikia.“ 

Šiandien kiekvienas šeimos narys jau gerai žino savo pareigas ir viskas eina lyg šveicariško laikrodžio mechanizmas. „16 valandą grįžtu namo, skubu prie namų ruošos darbų, penktadieniais ir savaitgaliais jau būnu namuose“, – sako. 

Būsima mokytoja pataria jaunajai kartai: „Semkite žinias, kiek galite“

Ji drąsiai pataria jaunajai kartai: „Šiandien jūs turite visas galimybes siekti savo svajonių, norų, tikslų. Viską, ką tik įmanoma, jūs galite pasiekti. Šiandien tas metas, kai galite išmokti viską, nebijoti klausti mokytojų, įkyrėti jiems, bet išmokti. Semkite žinias, kiek tik galite.“ 

Prisimena savo pirmąsias studijas, dabar savaime suprantamos technologijos tuomet dar tik skynėsi kelią: tebuvo vos keli kompiuteriai, pirmi mobilieji telefonai irgi pasirodė kaip didelė naujovė, kai dabar jau pradinukai turi mobiliuosius ir dar ne bet kokius. Asta jau yra baigusi VDU ekonomikos fakultete verslo administravimo ir vadybos specialybę. Dabar siekia gauti pedagogo kvalifikaciją ir studijuoja matematiką. 

„Ir po 20 metų nevėlu siekti savo tikslų. Tik šiandien man daug iššūkių, mat reikia išmanyti ir fiziką, ir chemiją, nes vienos paskaitos vyksta su fizikais, kitos su inžinieriais. Tačiau turi eiti į priekį“, – teigia ji. Studijuoja dieniniame skyriuje: studijos ir nuotoliniu, ir kontaktiniu būdu. Keturis kartus per savaitę važiuoja į Kauną. Mokslas – nemokamas. Studentė labai stengiasi, kad ir ateityje taip būtų. 

Asta pataria ir jaunimui pirmiausia įgyti aukštąjį išsilavinimą, amatą, jei norėsis ar prireiks, jau vėliau. „Mokydamasi 10 klasėje aš išgyvenau savotišką krizę. Man atrodė, kas eisiu mokytis į tuomet vadinamąją profesinę mokyklą – profkę“, – neslepia ji. 

Šiandien A. Dimšienė kruopščiai studijuoja matematiką ir ruošiasi tapti mokytoja, nors tiesiai sako, kad pirmosiomis dienomis studijose vis tik klausė savęs, ką ji čia veikianti ir kokio galo ji čia, kaip bus toliau. „Mes, vyresnės studentės, labai palaikome viena kitą, net feisbuke grupę susikūrėme, jei kas neaišku – pasitariame ir žengiame pasirinktu keliu. O mieste mokymasis visą gyvenimą labai akcentuojamas, ir tai, ką mes darome, normalus, natūralus procesas, nekeliantis jokios nuostabos“, – patikina studentė A. Dimšienė. 

Ar pavyks sėkmingai įsidarbinti, Asta apie tai kol kas negalvoja. „Dabar man svarbiausia – mokslas ir mano šeima“, – teigia.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-10-24)