Nematomi Lazdijų herojai. Gyvenimus per karantiną lengvinanti mokytoja E. Lepeškienė užsidaro tik 23 val.

Nors karantinas, tačiau šią moterį sunku pagauti, mat ji darbų sūkuryje, vos spėja suktis. Apie jokias liūdnas nuotaikas nė nekalba – lekia, bėga, darbų daug ir tai ją džiugina. Pakalbinti tie, su kuriais ši energinga moteris dirba, sako, kad jos dėka jų pačių kasdienybė visai kitokia.
 Eglė Lepeškienė darbuojasi Lazdijų meno mokykloje choreografe, taip pat ji – laisvoji mokytoja neformaliajam vaikų ugdymui, vadovauja neįgaliųjų bendrijai „Viltis“...  „Gyvas sidabras“, – tai apie Eglę.
Bet labiausiai Eglė džiaugiasi tuo, kad nors šiek tiek gali praskaidrinti karantininę kasdienybę, padėti nors truputėlį lengviau išgyventi karantininį stresą. Tai, sako, jos didžiausias pasiekimas: „Žinoma, rezultatai džiugina, bet man svarbiausia – procesas, o tik paskui rezultatai.“
Anot jos, emocijų daug ir net jos švelnus balsas kartais nepadeda, būna ir ašarų. „Tenka virsti viskuo: ir burtininke, ir beždžione, kad tik sudominčiau. Kadangi esu ir sporto trenerė, tad pamačius, kad vaikams šokis neįdomus, leidžiu roko muziką ir tada mes labai stipriai sportuojame, kad vaikai emociškai išsikrautų. Žiūriu pagal situaciją, laviruoju. Man svarbu, kad vaikai nors šiek tiek geriau pasijaustų“, – pasakoja apie nelengvą nūdieną Eglė. Tiesa, yra ir šokėjų berniukų, bet jų labai mažai. „Tačiau jie labai „bajavi“, – giria mokytoja.
„Mes juk nuo spalio pabaigos dirbame nuotoliniu būdu, – patikina ji neslėpdama, kad tai itin sudėtinga. – Tai didžiulis darbas. Rodau šokių judesius, kuriuos mažosios mato kompiuterio ekrane, mokosi. Filmuoja mamos, dažnai reikia perfilmuoti, o dargi prikalbinti keturmetes ar penkiametes, kad jos norėtų šokti. Darbo be galo daug.“
Plačiau – D. Babarskienė „Lazdijų reklamoje“ (2021-04-07).