R. Sadauskas-Kvietkevičius. Veisiejietiška „korupcija“: pažadėjau parašyti straipsnį už leidimą važiuoti pro eismą draudžiantį ženklą

Ne pirmus metus reguliariai rašiau apie Veisiejų turgų – ne tik šiame laikraštyje, bet ir naujienų portale „Delfi“, „Užkalnio“ žurnale, socialiniuose tinkluose. Ne tik apie kasdienių produktų kainas, bet ir netikėtus pirkinius, žmonių nuotaikas. Ieškodavau pozityvių žinių, o ne įsisenėjusių problemų. Tačiau ateina laikas, kai jas nutylėti būtų nesąžininga.

Šią vasarą Druskininkuose poilsiavę mano feisbuko draugai – jaunų vilniečių šeima – susigundę vaizdingais aprašymais, kokią varinę keptuvę ir juostinį fotoaparatą aptikau tarp Veisiejų turgaus sendaikčių, išsiklausinėjo manęs, kada tas turgus vyksta, ir atvažiavo pasidairyti. O kol rinkosi šviežias bulves, skaniausiai kvepiančias uogas ir matavosi dėvėtas basutes, kažkas kliudė jų naujo automobilio, pastatyto kelkraštyje, sparną ir paspruko iš įvykio vietos. Gerai, kad vilniečiai buvo apdraudę savo transporto priemonę KASKO draudimu, bet planuotą pasivaikščiojimą Veisiejų dvaro parke ir pietus vietiniame restorane teko keisti į bendravimą su draudimo kompanija ir autoservisų meistrais.

Aną savaitę ir pats, lankydamasis Veisiejų turguje, turėjau progą pažinti jo problemas. Žmonių nebuvo tiek daug kaip vasaros ketvirtadieniais, todėl palikau savo raudoną „Opel Corsa“ kelkraštyje, visai netoli turgaus vartų. Nusipirkau maišą kviečių savo vištoms ūkininkų turgaus dalyje, veikiančioje kitapus Leipalingio gatvės, pavadinimo neturinčioje vietinėje gatvelėje, oficialiuose rajono savivaldybės dokumentuose vadinamoje „nuvažiavimu nuo Veisiejų miesto Leipalingio gatvės (ties įvažiavimu į turgaus teritoriją) iki sankryžos su Kailinių kaimo Svarainio 1-ąja gatve“. Tik tada prisiminiau, kad toje vietoje turgaus dieną draudžiamas automobilių eismas. Nešti maišą ant pečių būtų sunkoka, todėl sumokėjau pardavėjui pinigus ir pažadėjau sugrįžti, kai susirasiu kitus planuotus pirkinius – sūdytų lašinių ir vytintą dešrą.

Atėjau prie savo automobilio, o ten privažiavę policijos pareigūnai kaip tik padėjo dviem ką tik susidūrusiems nelaimėliams nubraižyti eismo įvykio schemą. Pasigyriau jiems savo pirkiniu ir paprašiau leisti įvažiuoti į draudžiamą zoną, kad galėčiau grūdus įkelti tiesiai į bagažinę.

„Važiuokit atsargiai, leidžiam“, – sakė policininkas. O atpažinęs, kad kalba su žurnalistu, paragino būtinai parašyti apie nesprendžiamas automobilių parkavimo prie Veisiejų turgaus problemas. Pareigūno teigimu, kiekvieną ketvirtadienį jiems tenka užregistruoti vidutiniškai keturis eismo įvykius. O kiek dar išsprendžiama be policijos įsikišimo, kai vairuotojai patys sugeba susitarti, kuris iš jų kaltas, nubraižyti eismo įvykio schemą ir perduoti draudimo bendrovėms!

Siaura Leipalingio gatve juda tranzitinis eismas iš Rytų Lietuvos į Suvalkiją ir Lenkiją, važiuoja tarpmiestiniai autobusai, vilkikai ir miškovežiai. O į Veisiejų turgų suvažiavusiems žmonėms tiesiog nėra kur saugiai palikti savo transporto priemonių. Eismo ribojimai gretimoje gatvelėje, nustatyti 2021 metais, problemos neišsprendė, o ją tik pagilino.

Šio laikraščio skaitytojai turbūt dar prisimena rajono valdžios pažadus, esą kažkada Veisiejų turgus bus atnaujintas, atsiras erdvi aikštelė ir daugiau vietos prekybai. 2022 m. veisijiečiams pristatytos dvi turgaus plėtros vizijos, parengtos Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros katedros. Tuo pat metu valstybinės žemės sklype prie turgaus iškirsti medžiai, pradėtas vežti ir lyginti gruntas. O paskui darbai sustojo.

Šių metų gegužės mėnesį išplatinta žinia, kad Lazdijų rajono savivaldybė pateikė paraišką Dzūkijos kaimo plėtros partnerių asociacijai savo projektui „Verslumo skatinimas Veisiejuose“. Projektui pritarė Lazdijų rajono savivaldybės taryba, o Veisiejų seniūnas Zenonas Sabaliauskas pasidžiaugė: „Veisiejiečiai pagaliau sulauks naujos prekyvietės.“

Tačiau naują turgų Veisiejai turės geriausiu atveju 2026 m. pabaigoje. O per tą laiką toliau daužysime automobilius, pėstieji su pirkiniais rankose nardys tarp transporto priemonių, pareigūnai baus ne savo noru, bet iš bėdos pažeidėjais tampančius vairuotojus arba apsimes nepastebintys eismą draudžiančių ženklų.

Kol valdžia įrengs naują turgų, senasis, valdomas vietinio verslo, niekur nedings. Ir visos eismo saugumo bėdos tik paaštrės, nes tarp pirkėjų ir pardavėjų automobilių dar turės pravažiuoti naują turgavietę įrenginėsianti statybinė technika.

Beveik kiekvieną ketvirtadienį turgavietėje sutinku Lazdijų rajono garbės pilietį Petrą Jurkevičių, renkantį po 5 eurus iš smulkiųjų turgaus prekeivių. Už tokią sumą naujų prekystalių ir trinkelėmis grįstų takų turguje tikrai neatsiras, o bet koks kainos didinimas atbaidytų dalį prekiautojų, suvažiuojančių čia iš visos Lietuvos ir ne visuomet uždirbančių tiek, kad bent kuras atsipirktų.

Iki šiol negaliu suprasti, kodėl valdžia užsimojo statyti naują turgų, o ne normalią automobilių stovėjimo aikštelę prie jau veikiančios, žinomos toli už rajono ribų turgavietės. Konkuruoti su verslu tikrai nėra savivaldos funkcija. Bet aš čia esu tik užeivis, tai nesitikiu suprasti visų čiabuvių mąstymo būdo ir tarpusavio santykių subtilybių. Todėl geriau kitą kartą tiesiog pasistengsiu statyti automobilį kur nors atokiau ir pasimankštinsiu nešdamas pirkinius iki jo, kad nereikėtų žadėti pareigūnams parašyti tokį straipsnį.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-09-26)