A. Mikelionis. Du Lazdijų valdžios veidai: per šventes – įvaizdis, darbe – visas vaizdas

Rusų poetas V. Majakovskis kažkada rašė: „Jest tioti kak tioti, / Jest diadi kak diadi, / Jest liūdi kak liūdy / I bliady kak bliady. / Odnako ūž v etoj žyzny byvajet, / Jest diady kak tioty, / Tioty kak diady, / Jest bliady kak liūdy / I liūdy kak bliady.“ Necenzūrine kalba parašytas ir nešvankus eilėraštis puikiai apibūdina žmogiškąją prigimtį ir į ką realiame gyvenime gali pavirsti ne tik paprasti žmonės, bet ir bet kokio rango valdžios atstovai.

Vietinę Lazdijų rajono politiką seku nuo pat 1997 metų, o apie ponios Ausmos Miškinienės veiklą merės poste rašau nuo pat jos pirmos kadencijos pradžios, nuo 2019 metų. Jeigu reikėtų labai trumpai ją apibūdinti ir tik vienu žodžiu, pasakyčiau – kontroversiška. Per šiuos metus parašiau tikrai daug straipsnių, tačiau gerb. Ausma savo veikla ir saviveikla vis duoda daug peno apmąstymams. Bet, kaip pasakė vienas senas bičiulis (deja, jau iškeliavęs į dausas) viename linksmame pokalbyje, reikia žiūrėti ne į tai, kas buvo (nors tai irgi svarbu), bet visų svarbiausia, kas yra dabar.

Susidaro dviprasmis įspūdis. Mylima Ausma per šventes trykšta puikia nuotaika, šypsena nuo ausų iki ausų, su visais (ypač su pensininkais ir jaunimu) itin lipšniai ir maloniai bendrauja, gražbyliauja ir tiesiog krykštauja apie nepakartojamą, nuostabų gyvenimą Lazdijų rajone. Taip pat elgiasi ir visi jos pavaldiniai, kurie kaip papūgos kartoja tą patį per tą patį kaip merė ir nė per nago juodymą nenukrypsta nuo merės linijos. Tad visų šarūnių, mockevičių, sujetų ir kitokių veikėjų kalbų nėra nė ko klausyti, nes tai jau bus kažkur ir kažkada minėtos ir įgarsintos merės mintys. Iš vienos pusės Ausmos liokajus galima suprasti: daryk tai, ko nori merė, ir ramiai sau snausk kėdėje už nemenką algelę. Bet negi bent vyrams nesinori sugalvoti kažką originaliau, savičiau ir ne taip šabloniškai padaryti ar pasakyti. Nes jau tos visos šventės seniai tapo tokios panašios – turiu omenyje ne švenčių programas, bet Ausmos ir jos liokajų kalbeles. Tiesiog kiekvienoje šventėje valdžios kalbos – kaip ant vieno kurpalio. Čia visuomet galima prisiminti legendinių muzikantų Aliukų dainą: „Yra Kauno mieste toks fabrikas „Spalis“, / Gamina batukus ant vieno kurpalio, / O šitie batukai tai liuks kaip nešiojas, / Pereini per Laisvę ir išlenda kojos.“ 

Kai šventės vyksta, neretai suprantama, kad kiekvieną kartą kažką naujo ir originalaus pasakyti sunkoka, bet į valdžią einantis žmogus turi gerai žinoti ir suprasti, kas jo laukia. Arba reikia retinti šventes, kad žmonės pamirštų jau girdėtas valdžiažmogių kalbas. Tuomet jas liaudis klausys kaip naujas.

Apskritai susidaro įspūdis, kad šventės Lazdijų rajone daromos vien dėl to, kad užsidėti pliusiuką. Pavyzdžiui, itin svarbi ir iškili mūsų tautos šventė Vasario 16-oji neretai daroma kitą dieną... Pavyzdžiui, vasario 14-ą... Absurdo viršūnė!!! Žodžiu, atšvenčiam penktadienį darbo metu, o per pačią Vasario 16-ąją sėdim namie. O dar ir Kovo 11-ąją švenčiame... kovo 10 dieną. Vėl tokiu tiesiog idiotišku būdu siekiama masiškumo. O gal pasirinkime vieną dieną per patį vidurį Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, tarkim, vasario 26 dieną (bet būtinai penktadienį) ir atšvęskime iš karto dvi šventes? Vėl, kaip ir sovietmečiu, siekiame masiškumo net ir labai kvailu būdu. Partizanai, politiniai kaliniai, disidentai savo gyvybes aukojo dėl laisvės. Negalima varu varyti nei į Vasario 16-ąją, nei į Kovo 11-ąją, bet jos turi būti rengiamos tik tomis dienomis, o šventė turi būti viena ir tik Lazdijuose. Geriau joje dalyvaus 50 žmonių savo noru nei 200 varu suvarytų.

Taigi švenčių metu parodytą puikią nuotaiką, šypsnius ir gražias kalbas merė A. Miškinienė turėtų atsinešti į darbą. Deja, jeigu švenčių metu eiliniai Lazdijų gyventojai ir svečiai mato Lazdijų valdžios įvaizdį ir mylimos Ausmos atliekamus spektaklius pavadinimu „Kaip neišpasakytai, beprotiškai, fantastiškai gera gyventi Lazdijuose“, tai po švenčių pakili nuotaika išgaruoja kaip kamparas ir eiliniai Lazdijų savivaldybės administracijos darbuotojai sulaukia rūsčios kasdienybės. Kad per Ausmos valdymo metus iš Lazdijų savivaldybės buvo išvyta daugiau darbuotojų nei per visas kitų Lazdijų rajono merų kadencijas kartu sudėjus, tėra nieko jau nebestebinantis faktas kaip blynas. Kam žmonėms, gyvenantiems Lazdijuose ir dirbantiems savivaldybėje, mesti darbą ir kiekvieną rytą važiuoti į Alytų dirbti, o vakare bruktis atgal namo į Lazdijus? O tokių tikrai gerų specialistų toli gražu yra ne vienas ir ne du. 

Kad dar nebuvo tokios psichologinės įtampos savivaldybėje kaip dabar, Lazdijų rajone – vieša paslaptis. Juk ten dirba žmonės, kurie apie darbo atmosferą papasakoja savo draugams, šeimos nariams ir t. t. Jeigu merė per transliuojamus Lazdijų rajono savivaldybės tarybos posėdžius sunkiai valdosi ir tramdo pyktį, tai kas būna tuomet, kai ji bendrauja su eiliniais pavaldiniais? Klausimas retorinis.

Algimantas Mikelionis, rašytojas, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-09-19)