E. Straigytė: pelėkautai, kur vietoj sūrio − tik pedagogų atpažįstamas SUP

Vaikystėje man įstrigo ir iki šiol atmintyje išliko vienas vaizdas. Man ir seseriai besimokant vyresnėse klasėse mama sumanė pas siuvėją užsakyti odinius švarkus. Kai nuėjome į pirmą primatavimą, kieme mus pasitiko nenusakomo amžiaus žmogus persikreipusiu veidu, truputį susimetęs į kuprą, besišypsantis ir kažkaip kvailai krizenantis. Atrodė, kad jis rankose laiko geležies grandinę, bet netrukus pamatėme, kad tasai vyrukas pririštas ja prie medžio (!). Nuostabą pakeitė gailestis, o tada atsirado ir baimė. Mat siuvėjas papasakojo, kad anksčiau sūnus eidavęs į gatvę ir puldinėdavęs žmones, ir paprašė nebijoti, nes dabar jis pririštas, o lenciūgas nenutrūks. 

Anuomet buvo visai kitokie laikai, ir tėvai, auginantys protiškai atsilikusį ar kitaip likimo nuskriaustą vaiką, net nesvajojo, kad ir tokie vaikai gali atsidurti paprastoje, o ne specializuotoje mokykloje. Vadavosi patys, elgdamiesi taip, kaip išmanė, nes jokių specialistų ar kokios nors pagalbos iš šalies nebuvo. Dabar ta situacija, kažkada išgyventa Lazdijuose, net neįsivaizduojama kaip reali: už pririštą prie medžio sūnų tėvai sulauktų net baudžiamosios atsakomybės ir pagarsėtų kaip kankintojai, nežmoniškai besielgiantys su artimuoju. Juos pačius ir žiaurų elgesį aprašytų laikraščiai, atvejį pakomentuotų socialinių tinklų aktyvistai, o po to dar vaikytųsi ir televizijos pokalbių laidų rengėjai, kad eteryje galėtų visai šaliai parodyti monstrą tėvą. Ir, aišku, kartu pelnytų labai daug populiarumo televizijos laidai ir sau patiems. 

Lazdijiečiai labai gerai atsimena ir Silvą (tikro jo vardo gal net nežinojau), kuris gyveno su savo senute motina Kauno gatvėje, namelyje ant kalniuko. Jis buvo gyva gatvės stovyla: galėdavo valandas išstovėti atsirėmęs į durų staktą ar susidėjęs rankas už nugaros vaikštinėti pirmyn atgal. Taip vis palinguodamas, pakreipęs galvą, įdėmiu žvilgsniu ir tokia pat keistoka šypsena sutikdavo ir nulydėdavo kiekvieną praeivį... Negirdėjau, kad būtų ką nors blogo iškrėtęs. O jam pasimirus dar ne vienas, keliaujantis aplankyti artimųjų kapų, jo pasigesdavo, apie Silvą paklausinėdavo.

Taigi mūsų visuomenėje visada buvo ir tokių žmonių. Tas laikas, kai specialiųjų ugdymo(si) poreikių (SUP) turintieji peržengė mokyklų slenkstį, trunka dar tik kelerius metus. Pradžia buvo sudėtinga ir kupina iššūkių visiems: mokyklų darbuotojams, visiems mokiniams, jų tėvams ir ypač SUP vaikams.

Mokytojams pasidarė šiek tiek lengviau dirbti, kai atsirado papildomas finansavimas ir mokyklose ėmėsi talkinti mokinio padėjėjai, kurių pagrindinė užduotis − nuimti naštą nuo mokytojo ir prižiūrėti didelių sveikatos sutrikimų turinčius mokinius, padėti jiems pamokoje ir imtis veiksmų, kai tokie vaikai ima elgtis netinkamai ir jau trukdo ugdymo procesui. Lengviau visiems darbuotis tose mokyklose, kur yra įrengti poilsio (arba tylos) kambariai, kur vieningai dirba ir naštą dalijasi specialistų komanda. O ta našta nėra tokia lengva, nepaisant net to fakto, kad už darbą su SUP mokiniais juos mokantys mokytojai gauna priedą prie atlyginimo. Tiesa, jis labai menkas, o jį lemia, kiek pinigų gauna mokykla ir kaip juos paskirsto. 

Aš pati kelerius metus dirbu nedidelėje lenkiškoje mokykloje, kur vaikus mokau lietuvių kalbos. Mokykla nepritaikyta didelių specialiųjų ugdymo(si) poreikių turintiems mokiniams, todėl ir tokio anšlago kaip kitose ugdymo įstaigose pas mus nėra. O kalbant su kolegomis tenka išgirsti visokių istorijų. Štai vienas pradinės klasės moksleivis, beje, seniai peraugęs savo bendramokslius ne tik ūgiu, bet ir branda, galėdavo per pamoką mokytojai paglostyti ranką ar šlaunį, bet kartais griebdavo ir už krūtinės. Sakysite, absoliučiai nederamas elgesys mokykloje, netgi seksualinis priekabiavimas! Ne, tai tik spontaniška elgsena, pasireiškianti būtent tokiu būdu, kitaip tariant, SUP atvejis. Ir mano kolegėms teko daug kalbėti su šiuo pradinuku, kol jis ėmė suprasti, kad toks lipšnumas nederamas. Matyt, tokioje darbo aplinkoje išlieka ir rezultatų pasiekia tik kantriausieji.

Teko kalbėtis su kita mokytoja, dirbančia vienoje iš Vilniaus mokyklų. Jos klasėje atsirado moksleivė su labai dideliais elgsenos sutrikimais ir tokiais pat ugdymo(si) poreikiais. Jai būtina nuolat šalia esanti asistentė arba mokinio padėjėja. Tai paaiškėjo per pirmąsias dvi dienas, nes mergaitė staiga puldavo mokytojai į glėbį, ant kaklo, o per pokalbį paprašyta persėsti prie savo mamos pareiškė, kad mokytoja dabar yra jos mama. Šioji dar pripažino, kad dukra nesiorientuoja: gali bet kada nuklysti kur nors ir po to jau nesusigaudytų, kur esanti ir kur turi būti... Pasirodo, tėvai tvarkė dokumentus, tačiau ne visur sudėjo reikiamas varneles, taigi pateko ne į tą mokyklą, kuri išties pasirūpintų tokia mokine, o į bendrą katilą, tegul ir labai gerą. Nepamirškime ir to, kad ši mergaitė kartu atsinešė didesnį mokinio krepšelį. O turint mokykloje tokių mokinių daugiau − tai jau pinigai, kurie gali pagerinti mokyklos valdomą biudžetą arba lašas po lašo kapsėdami papildyti mokytojų uždarbį. 

Visgi nėra viskas vien rožėmis klota ir ne vien pinigai svarbiausi. Mat dažnas atvejis (ypač sostinėje, kur didelė konkurencija į geras ar geriausias ugdymo įstaigas), kai tėvai, net ir matydami ar nujausdami savo vaiko sveikatos sutrikimus, nesikreipia į specialistus, vengia tvarkyti dokumentus, nes nori gauti geresnę vietą savo atžalai. O tada ir paaiškėja, kad vaikui būtini pagalbą teikiantys specialistai, tačiau jų nėra arba neskirtos lėšos dar vieno SUP vaiko ugdymui. Aklavietėje atsiduria ir mokykla, ir naujokas. O mokytojui lieka laukimas, nerimas ir... vaistai, nes darbo sąlygos akivaizdžiai pasidaro labai sudėtingos. 

Nepamirškime ir dar vieno skaudulio: mažesnės mokyklos alksta ir alpsta kiekvienam rugsėjui artėjant, nes nerimauja dėl mokinių skaičiaus ir savo išlikimo. Kai padėtis tokia, gal pro pirštus pažiūrima ir į tuos naujus mokinius, kurie akivaizdžiai turi specialiųjų ugdymo(si) poreikių, bet tėvai nesutinka kreiptis į pedagoginę psichologinę tarnybą dėl specialistų išvados. Popierių nėra, bet mokinys reikalingas. O kaip su pagalba mokytojui? Gal pamažu visa tai išsispręs, neretai pagalvojama. Ir paliekama. To užmaršumo pasitaiko ir didesnėse mokyklose, kurių administracija į mokinius ir jų tėvus, deja, žvelgia kaip į klientus, kurie vien savo buvimu garantuoja darbą ir uždarbį.

Tik prasidėjus mokslo metams kalbėjausi su Asta Zablackiene, Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja. Ji patikino, kad kol kas nei mokytojų, nei mokinio padėjėjų rajono bendrojo ugdymo mokyklose netrūksta. O kalbant apie specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčius vaikus ir visuomenės požiūrį į juos, galima teigti, kad padėtis pasikeitė į gerąją pusę. Anot A. Zablackienės, mokytojai daug mokosi, lanko įvairius kursus, tad jau žino, kaip dirbti su tokiais vaikais, o ir kiti mokiniai noriai jiems padeda. „Tai nauja karta: jie užaugo kartu, apsiprato vieni su kitais, išmoko bendrauti. Žinoma, pasitaiko, kad tėvai teikia prašymą ir pasiima specialiųjų ugdymo(si) poreikių turintį vaiką, nes nori keisti mokyklą. Bet tai pavieniai atvejai“, − pastebi pašnekovė. 

Praėjusių mokslo metų pabaigoje Lazdijų rajone dirbo 71 mokinio padėjėjas. Naujausiais duomenimis, su specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčiais mokiniais dirba 72 mokinio padėjėjai. Problemų nėra nei dėl darbuotojų, nei dėl finansavimo. Mat, savivaldybės administracijos darbuotojos A. Zablackienės teigimu, „šiuo metu mokinio padėjėjų poreikis tenkinamas, o lėšų šiai pagalbai teikti visuomet surandama“.

Žvelgiant į pokyčius, kurie nutinka švietimo bendruomenėje ir kurie ne mažiau svarbūs visuomenei, man peršasi vienas vaizdinys, susijęs su pelėkautais. Juos turėjo ir naudojo tiek mano močiutė, tiek mama. Būdavo, išgirdo kur nors po grindimis ar palėpėje krebždenant ir jau stato spąstus pelėms. Juose dažniau atsidurdavo ne sūrio, o lašinių gabalėlis. Pagauta pelė reikšdavo, kad problemos neliko. O nutikdavo ir taip, kad gudri pelytė kąsnelį su žiurknuodžiais nugvelbdavo ir spėdavo iki urvelio nusigauti. Tada ilgai smirdėdavo, kol vargšelė sudžiūdavo ir kvapas pats savaime išgaruodavo. O grindų juk nelupsi dėl vienos pastipusios pelės...

Esu optimistė, bet realybę suvokiu objektyviai. Taigi neabejoju, kad ir tų neįvardytų SUP vaikų mokyklose yra kur kas daugiau. Mokytojai (ypač geri, patyrę) tebėra tie patys. Jeigu išlieka. 

Tai ir pelėkautai dar vis reikalingi. Aišku, svarbu žinoti, ar norime įvaryti į spąstus mokytoją, kuriam jau per sunku, ar problemą, kurią reikia tiesiog įvardyti ir išspręsti. O visi vaikai, nesvarbu, kokio mokyklinio amžiaus ar gebėjimų, brandžiai ir tolerantiškai visuomenei yra vienodai svarbūs. Juk žinome − užsilikę skauduliai kitose šalyse kartais virsta šūviais.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-09-05)