Poetas Jonas Liniauskas: „Bugieda man kaip Dievo užantis“

„Paribių žmonės" − su šia nauja rubrika „Lazdijų žvaigždėje“ startuoja reportažų ciklas apie paribių gyventojus, kurie nuo seno gyveno ar vėliau įsikūrė, o gal net ne savo noru atsidūrė prie ribos. Ta vietovė nebūtinai bus paženklinta kokiu nors riboženkliu, bet ten gyvenantieji žinos, kad iki kitos valstybės vos keli kilometrai ar dar mažiau arba kad jie yra kraštiniai miestelio gyventojai. O gal anuomet jų tėvai gyveno viename rajone, o dabar jie patys atsikliuvo kitame, nes keitėsi vietovių ribos.

Kaip aiškina lietuvių kalbos žodynas, paribys yra vieta prie ribos, pakraštys. Tad paribių gyventojai turėtų būti išties ypatingi − įdomūs patirtimi ir verti pažinti. Man pačiai įdomi ta paribių gyventojų būtis ir buitis: ar gyvenimas kaip nors keičiasi atsidūrus „ant rubežiaus“, ar jautiesi labiau atskirtas nuo kitų, o gal atvirkščiai, svarbesnis; ar ta riba yra vienintelė, kurią tenka prisijaukinti per gyvenimą, ar esama ir kokių nors kitokių ribinių patirčių, išgyvenimų, pripildančių šiuos žmones išminties?

O pirmasis reportažas jo autorę atvedė ten, kur teka Sirguškės upelis ir Nemuno kairiajame krante tarp girių pasislėpęs Bugiedos kaimas. Kadaise šiame kaime veikė dervos degykla. Panaršius suskaitmenintus archyvus galima aptikti neįtikėtinų skaičių. Pasirodo, 1942 metais Kapčiamiesčio valsčiui (be Kapčiamiesčio miestelio) priklausė 49 skirtingos vietovės, jose gyveno net 4 716 gyventojų. O gausiausios gyventojų skaičiumi vietovės šiame valsčiuje buvo Varviškės kaimas (292), Padumblių kaimas (249) ir Bugieda su 230 gyventojų.

Kelionė vos nesibaigė sulaikymu

Su poetu, knygų vaikams autoriumi bei buvusiu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku, vėliau ir ilgamečiu Lietuvos autorių teisių agentūros vadovu Jonu Liniausku esame seniai pažįstami. Anksčiau kalbėdavome apie knygas, kūrėjus, o dabar kalba vis dažniau pasisuka apie buvimą gamtoje, lėtą gyvenimo tempą, Dzūkijos grožį. O kai manąjį kraštą giria tikras žemaitis (Jonas kilęs iš Pabradės), labai miela klausyti. 

Pakviesti kitokio pokalbio nusprendžiau sužinojusi, kad poetas jau ne vien tik svečias Dzūkijoje, bet ir nuolatinis gyventojas. Mat visam laikui įsikūrė Kapčiamiesčio seniūnijoje, Bugiedoje, kur belikę tik keletas trobų, o gyventojų − saujelė. Nejaugi tapo atsiskyrėliu? Ir išvis keista, kad su dzūkais nesigiminiavęs ėmė ir išsirinko tokį užkampį, kur ir vietinių nelabai gausiai rasi.

Ir važiavau pas jį su nuotykiais. Kelionė pas Joną man vos nesibaigė sulaikymu: pralėkusi posūkį į šalutinį kelią atsirėmiau į valstybinę sieną. Tvora, koncertina ir čia pat Baltarusija. Kol apsisukau, jau žinojau, kad atlėks pasieniečiai. Ir atlėkė − gražūs ir ginkluoti. Ir dar ne vietiniai, nes nežinojo nei mano poeto, nei jo kaimo. Manęs irgi − neskaito mat vietinės spaudos. Bet nesulaikė. Ir baudos neskyrė − žurnalisto pažymėjimas išgelbėjo. 

Mudviem iš anksto derinant atvykimo detales sužinojau, kad GPS nepasikliaučiau, nes „nugrybausiu“ kur nors į Kapčiamiesčio miškus ir ten jau klaidžiosiu tol, kol koks nors girinis išves. „Jokie išmanūs prietaisai čia neveikia, nes negaudo ryšio“, – sakė man Jonas. Ir atsiuntė smulkų aprašymą, kaip važiuoti, kad patekčiau į jo sodybą laiku. Tai irgi buvo svarbu, nes garbus poetas buvo sumanęs pavaišinti savo viešnią zrazais, o vėluoti nevalia, nes jiedu su Aušrele sėda pietų antrą valandą. 

Tiesa, kai galų gale atsibeldžiau prie vartų, Jonas pabarė, kad per anksti atvažiavau ir jis nespėjo padažo savo zrazams pagaminti... Gražiai paprašyta to ėmėsi jo žmona Aušra. Beje, vėliau teko ragauti ir jos pagaminto deserto: iš uogų ji gamina įspūdingo skonio saldainius. Jie lyg tikra vitaminų bomba. 

Apie poetą, kapojantį malkas ir gaminantį zrazus

Ką veikia poetai, kai nesėdi po kabančiais sodais ir nekuria eilių? Suka šulinio rankeną ir stebi, kol iš gilumos pasirodys bačkutė su raugintais agurkėliais. Dar kapoja malkas ir, beje, visai ne todėl, kad labai norisi (kaip kad tame nuotaikingame filme su Adriano Čelentano pagrindiniam vaidmeny), o todėl, kad roges reikia ruošti vasarą − kaip ir malkas, jei nori šiltai žiemoti. Ir kol aš stebiuosi, negi išties tiek daug tos sveikatos ir jėgų tokiame amžiuje malkas pačiam kapoti, mano pasakojimo herojus vedasi į kluoną, įjungia elektrinę kapoklę ir demonstruoja, kaip lengva tas malkas kapoti. Vėliau prisimena, kad ir namų ūkyje svarbi darbų sauga: tada dedasi pirštines ir vėl imasi darbo. 

Atrodytų, valdiškų darbų nebedirbant, įsipareigojimų niekam neturint − laiko į valias. Tik sėdi ir švilpauji. Bet mano pašnekovas darbuojasi iš peties. Pačiame Dzūkijos ir Lietuvos pakrašty įsikūręs poetas, rašytojas Jonas Liniauskas kuria kasdien. Eiles rašo ranka į užrašų knygelę, o štai savuosius atsiminimus, kuriuos pats vadina pletkais, barškina kompiuterio klavišais. Savo kūrybą publikuoja ir socialiniame tinkle, pats irgi aktyviai bendrauja su savo sekėjais. Kviečiamas mielai važiuoja į susitikimus su skaitytojais.

Dabar suka galvą, kaip iš pusantro tūkstančio, kurį skyrė LATGA’os Muzikos fondas, išleisti dailią knygelę vaikams, mat spalvotos knygos leidyba kainuoja kur kas daugiau. Fortūnos užtarimo arba dosnaus leidėjo laukia ir kita spaudai jau parengta knyga su poeto atsiminimais, kuriuose gausu įdomių faktų, tikrų istorijų su garsiais žmonėmis ir, aišku, pašmaikštavimų. Jonas rašo smagiai, lengva ranka. 

Sodyboje kiemą ratu apsupę trys statiniai: senutėlis kluonas, naujai perstatyta lauko virtuvė su kambariu svečiams ir senasis namas, tik apšiltintas ir su patogumais. Šeima kol kas neturi tik generatoriaus, jį dar reikės įsigyti. Namo gerojoje pusėje, žvelgiančioje į vartus, žydi gėlės, toliau, pamiškėje, į viršų stiebiasi agurkų piramidė („Šiemet auginame naujoviškai, nereikia agurkų ant žemės po virkščiomis ieškoti“, – sako šeimininkas.). O aplink į visas puses driekiasi, žaliuoja girios.

Susėdame terasoje ir kalbame apie tai, koks gerumas yra girdėti medžių ošimą, žolės siūravimą, stebėti ant automobilio stogo saule besilepinantį katiną, žvilgsniu atsiremiant į šventąjį Antaną (įtaisytas medyje jis matomas iš visų kiemo pusių). 

Ligas atneša stresas darbe, o pasveikimą – kitoks gyvenimo būdas

Kalbame ne vien apie kitokį, tegul ir paties per vėlai pasirinktą gyvenimo būdą, bet ir apie sunkias patirtis. Viena iš jų – įveikta onkologinė liga. Ir liekamieji reiškiniai po chemoterapijos, kai sunkesnės tampa kojos, lėtesnis žingsnis, o stuburas jau nebe toks tiesus. O ir dantys pabirę lyg karoliukai...

„Diabetą gavau iš Rašytojų sąjungos: ten valgęs nevalgęs, nenormuota darbo diena, grįžti namo po kelionių dešimtą ar vienuoliktą vakaro... Su cukralige ilgai ir nuobodžiai gyvenu. O dirbdamas LATGA (Lietuvos autorių teisių agentūroje – aut.) pasigavau kitą ligą, nes nervai, atsakomybė, o aš dar ir perfekcionistas... Praėjo jau daugiau kaip penkeri metai, tai pagal statistinius duomenis esu vienas iš 20 procentų išgyvenusiųjų. Tiesa, ketvirčio plaučio neturiu.“

O kai liga ištinka, ar tai dar viena riba žmogaus gyvenime, kai jis tarsi priverstinai sustabdomas? Ar reikia tai sureikšminti? Jonas sako, kad viskas yra labai primityvu. „Aš rūkiau, rūkiau... Keturiasdešimt metų. Pirmąkart mečiau, tai lašinukai ant pilvo užsidėjo, o kai po pusmečio vėl pradėjau rūkyti, jau ir nebenuėjo, taip ir liko. Viršsvoris dėl cukraligės atsirado, tada „sėdau ant dietos“ ir numečiau 30 kilogramų. Bet kiek ten gali – nusispjauni ir vėl suvalgai ką nors, ko negali... Ir pasidaro uždaras ratas: turėtum judėti, bet neleidžia sąnariai, tada dar plaučiai. Vėžys yra stresas. Iki ligos privaro perfekcionizmas ir tai, kad iš visų pats reikalauji... Laiku atsiriboti nuo visų problemų, gyventi gamtoje yra mūsų pasirinkimas, todėl mes čia.“

Beje, paskutiniaisiais metais Aušra jau ilgam išvažiuodavo į šią sodybą ir būdavo čia nuo Velykų iki Vėlinių. Jonas ją lankydavo. Anot jo, lakstymas iš Vilniaus į sodybą ir atgal arba net  vasarojimas, kai būni sodyboje 20 dienų ar mėnesį, yra visai nepalyginamas su nuolatiniu buvimu čia, gamtoje. Tik dabar ir atsiranda gyvenimo kokybė ir pilnatvė. 

„Lazdijų kraštas man – lyg neatrastas perlas“

Štai taip apie mūsų rajoną sako Bugiedoje gyvenantis Jonas Liniauskas. „Įsivaizduok, grįždamas iš Druskininkų per pūgą prie Baltosios Ančios pamačiau baltąjį kiškį. Aš buvau nematęs jo 60 metų, nuo vaikystės. Ar ne stebuklas? Užvakar, atrodo, buvo Tarptautinė gyvačių diena. Sėdim su Aušra terasoje, girdžiu – kažkoks garsas, ogi žaltys šliaužia, tai liepiau čiupti katiną ir neštis, kad žalčio nežudytų. Žaltys apsisuko ir šnypšdamas nuslinko po prieangiu, bet užtat pasveikino mus su gyvačių diena. Aš čia sėdžiu ir matau skrendantį kilnųjį erelį. Mačiau, kaip sakalas genį per kiemą vijosi... Kiekvieną rytą girdisi – gervės skrenda.“

Neabejoju, visi tie pamatymai išvirs į pasakojimus, gal tai bus tekstai vaikams, gal eilės. Jonas tarsteli, kad Bugieda jau paminėta, aprašyta bene keturiose jo knygose. „Aš sėdėjau ant Sirguškės upelio kranto ir žiūrėjau, kaip žaidžia bebrų šeimyna“, – yra rašęs vienoje knygelėje vaikams. „Juokingiausia, kad tada jokių bebrų ten nebuvo, o dabar jie gyvena“, – šypsosi  rašytojas. Vienoje jo knygoje jau publikuotas eilėraštis „Bugieda“, kitoje irgi apie šį kaimą sueiliavęs. 

„Stengiuosi šį kraštą aukštinti, garbinti ir būt lojalus, nors aš esu iš Kretingos, nes ten baigiau vidurinę (o prieš tai būta ir Skuode, Vilniuje). O Lazdijų rajone, kaip paskaičiavau, yra trys rašytojai (Aidas Kelionis, Dalia Bozytė ir aš, daugiau Rašytojų sąjungos narių nėra), o privalėtų būti bent dešimt pagal normatyvą, nes kitaip kultūra darosi iškreipta. Dabar net rašytoju save vadina bet kas. Šiuolaikinėje visuomenėje viskas iškreipta – terminai, sampratos. Tas, kuris rašo, yra rašantysis. O rašytojas privalo turėti Meno kūrėjo statusą. Beje, užsienyje yra rašymo kursai, mokyklos, ten dabar gali gauti rašytojo sertifikatą“, – pastebėjimais dalijasi pašnekovas. 

Šaknys Žemaitijoje, o širdis – prie Nemuno

„Mano tėvas – žemaitis, šimtaprocentinis ir kietas, irgi Jonas Liniauskas (kaip ir mano senelis, ir mano prosenelis, ir proprosenelis). Sūnus mano irgi buvo Jonas Liniauskas, bet jam atsitiko labai didelė „nelaimė“: gimė per M. K. Čiurlionio šimtmetį, o Čiurlionis yra jo tikras dėdė (aš buvau vedęs Čiurlionytę), tai subrendęs sūnus pasikeitė pavardę. Dabar dėsto filosofiją Vilniaus universitete, sukūręs grupę ,,The Skys”, kuri daugiau koncertuojanti užsienyje, yra pelniusi daug apdovanojimų. O šiuo metu sėdi Italijoje ir rašo filosofinę knygą – santykiai mūsų puikūs“, – pasakoja poetas. 

Dukra Gabrielė (iš pirmosios santuokos) nutekėjo į Turkiją, ten laimingai gyvena. Dėsto anglų kalbą ir turi šaunią dukrą Beatričę Alajną. Iš antrosios santuokos Jonas turi sūnų Povilą, jis keramikas, bet darbuojasi informacinių technologijų srityje, turi dvi dukrytes, gyvena Vilniuje. O štai su trečiąja žmona Aušra Jonikaite kaip savo sūnų nuo darželio užaugino jos Jonuką. Dabar jis jau visas Jonas, su drauge gyvena Ispanijoje, dirba nuotoliu, kartkartėmis aplanko saviškius sodyboje.

Vaikų ir anūkų susidaro visa puokštė. „Na, Jonai, gerai jūs velnių priėdęs“, – sakau jam ir abu juokiamės. „Supranti, aš buvau mokytojos vaikas ir pririštas geležiniu apynasriu. Kad nebindzinėčiau dykas, mane nuo aštuntos klasės varė vasaromis dirbti. Buvau krovikas, antrais metais jau krovikų brigadininkas, o paskui jau ir į ledų sandėlį patekau. Aš visais laikais karjerą dariau, vietoje nestovėjau. O kai nutrūkau nuo grandinės, kai motina jau paleido, devyniolikos metų pradėjau vaikų lauktis, nes nežinojau, kas tai yra... „Kalta“ ir lietuvių literatūra: man teko perrašinėti patarles, o viena iš jų buvo „anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi“. Apmovė mane! Du vaikai ant sprando, alimentus reikia mokėti, o dar naują šeimą išlaikyt... Tai man beliko tik dirbti ir dirbti, kad nebadautume“, – visiems savo gyvenimo pasirinkimams paaiškinimą randa pašnekovas. Ir vis pašmaikštaudamas pasakoja ir pasakoja man istorijas. 

„Mes su Aušra susipažinom per sausio įvykius. Abu buvom žurnalistai. Ji rengė laidas užsienio lietuviams, o aš dirbau „Literatūroje ir mene“ Spaudos rūmuose. Kai iš ten mus išmetė, kurį laiką glaudėmės žurnalistų klube, ten ir susipažinom. Taip ir prilipom vienas prie kito, nuo to laiko kartu. O sodyba buvo Aušros svajonė“, – atvirauja J. Liniauskas. Pataupę, pasiskolinę nemažą sumą už vagnorkes įsigijo sodybą Puvočiuose, Varėnos rajone. Ten prabūta, privažinėta dešimt metų, o tada abu pradėjo ieškoti nuošalesnės vietos. Neprilipo anas kraštas ir jo žmonės. Anot Jono, ten jie buvę užeiviai, kuriems vietiniai net pieno neparduodavo. O ir pats Puvočių kaimas ne vieta nei poilsiui, nei gyvenimui, nes troba prie trobos. Įsijungi radiją ir negirdi, nes kaimynas visu garsu klauso Cicino dainų...

„Aš visada viską perku pagal keistus skelbimus. Taip namą pirkome, kai buvo rašoma tik tiek, kad namas netoli Vilniaus, tinka vasaroti, galima gyventi ir žiemą, o atsidūrėme nuostabioje vietoje prie Neries su fantastiniu vaizdu. Taip buvo ir čia: skelbime parašyta, kad parduodama apleista, 10 metų negyvenama sodyba Bugiedoje. Tikrai daug esu apvažiavęs, bet apie tokią Bugiedą nieko nebuvau girdėjęs. Pasižiūriu – ogi prie Nemuno“, – pasakoja rašytojas.

Tai buvo prieš 15 metų, kai nebuvo jokių karų, o į Gardiną Baltarusijoje vietiniai važiuodavo apsipirkti. Ir kaime tada gyveno daugiau gyventojų. 2011-aisiais čia nuolat gyveno 24 bugiediškiai, o dabar jų sumažėjo daugiau nei perpus. Kai atvažiavo apžiūrėti sodybos, Jonui visai nebuvo kliūtis nei atokus kaimas, nei sulaukėjusiomis slyvaitėmis apėjęs kiemas, nei zona be interneto ryšio. Iš pradžių čia tik vasarodavo, o dabar pora jau abiem kojomis tik šioje sodyboje. Abu dirbę įtemptą darbą, nuolat sukęsi tarp žmonių, pamažu tapo mizantropais. Nesišalina žmonių, bet jų ir nepasigenda. O gal tiesiog sulaukė tokio laiko, kai gera būti tik abiem ir tas buvimas dviese užpildo tuštumą, išpildo lūkesčius.

Sodyba panaši į kišenę, o kaime nerasi vagių

Jų sodybą saugo airių vilkogaudis Hard Rock, atkeliavęs iš Dnipro Ukrainoje, dar dvi šventojo Antano skulptūrėlės. O palydovinis ryšys, kuriuo ypač džiaugiasi Jonas su Aušra, garantuoja jiems susisiekimą su civilizuotu pasauliu. Beje, už šį ryšį abu dėkingi Lazdijų rajono savivaldybei, mat jos rūpesčiu ir lėšomis šio pasienio kaimo gyventojams buvo įrengta ir beveik visiškai apmokama palydovinė antena.  

„Mūsų sodyba yra tarsi kišenė. Už 50 metrų link Nemuno yra kita sodyba, ten vasaroja Regina, „Vilkolakio“ teatro dailininkė. Į kitą pusę tokiu atstumu įsikūręs juvelyras, kita sodyba apleista, dar kita parduodama. Žiemą mes čia aštuoniese liekame, kelias visada gerai valomas, nes pasienis, –  sako keturias žiemas Bugiedoje jau praleidęs poetas. – Aš čia gyvenu nuostabų ir laimingą gyvenimą, koks begali  būti.“

Ir pasakoja apie kaimo ypatumus, kuriuos atradęs. Pasirodo, šiame kaime nuo seno gyveno tik dvi giminės – Žukauskai ir Gasevičiai. „Visi daugiavaikiai. Žukauskai vedė Gasevičiūtes, Gasevičiai – Žukauskaites, tada vieni kitus krikštijo... Kai pasižiūri, čia visas kaimas yra broliai, pusbroliai, dėdės, tetos, krikštamotės... Dėl to kaime vagių nėra. Kontrabanda irgi nemėgsta policijos, čia niekam nereikia jokių tyrimų. Todėl ramu, saugu, esu labiausiai saugomas rašytojas Lietuvoje... O kai Vilniuje vyko NATO viršūnių susitikimas, oho, kokia technika čia mus saugojo...“

Bet laikai dabar kiti, daug neramesni. Negi neteko susidurti su kokiu nors nelegaliai sieną kirtusiu pabėgėliu? O ir Baltarusija yra ne pati draugiškiausia kaimynė. Kaip su ta baime?

„Aš domėjausi šito krašto istorija ir tuo, kokie buvo žmonių likimai karo metais. Šitam krašte žmonės pradėjo gyventi po maro, čia buvo pustomos kopos. Tokių miškų nebuvo, tik Nemunas ir pustomos kopos. Važiuojant nuo čia ties Macevičiais yra maro aukų kapeliai. Sako, kartais net atpustydavo kaukoles, žiedus...“ – įdomiai pasakoja J. Liniauskas.

O dabar atsklinda nemalonių garsų iš Baltarusijos. Kadangi valstybinė siena – vos už 50 metrų, jeigu eitum nosies tiesumu, tai šaudymas poligone anapus sienos tikrai girdisi. „Kartais net langai dreba. Nei jauku, nei nejauku. Mes matom visas Baltarusijos televizijos stotis, matom visus kliedesius ir smegenų plovimą. Ar mes juntam tas grėsmes? Vienąkart dingo visų televizijų transliacija, jokio signalo ir jokio vaizdo, tik baltas ekranas. Nejauki ta tyla, bet supranti, kad tai ne šiaip sau, kad taip gali nutikti ir vėl. O tąkart perkrovėm ir po kurio laiko viskas vėl atsirado. Buvo medis nuvirtęs, aš negaliu rinkti 112, nes nejungia, turiu verstis pats. Kitas dalykas, jeigu jau bombins, tai bombins Vilnių, o čia per 4 kilometrus aštuoni žmonės, tai nebent vieną droną paleis...“ – apie gyvenimą pasienyje porina rašytojas.

Kai atsisveikinam ir šeimininkai užveria sodybos vartus, važiuoju Prieplaukos gatve, dairausi į miške išsibarsčiusius namelius, per atvirus automobilio langus klausau pušų ošimo. Kažkur čiulba ulba man neatpažįstami paukščiai (Jonas tikrai juos žinotų), per Bugiedos kaimą vingiuoja žalumoje paskendę Draustinio, Pamiškės ir Žalčių gatvės, o išvažiavus į Kapčiamiesčio kelią tūno girinis. Geltonas stulpas ties juo perspėja – pasienio ruožas. Nematau, bet tikiu, kad virš girių plačiai išskleidęs sparnus sklendžia kilnusis erelis. Čia dar vis tebėra Dievo užantis.

Erika Straigytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-07-25)