V. Žička: „Gyvenu laimingiausią savo gyvenimo etapą“

Netrukus bus 40 metų, kai Valdas Žička yra Lazdijų rajono gyventojas. Žemaitis nuo Šiaulių, ne kartą giminaičių viliotas sugrįžti arčiau namų ir gražiais prašymais, ir pelningais postais, taip ir „nepasirašė“ – liko Dzūkijoje, kurioje nugyveno įdomų, nuotykių kupiną gyvenimą. Tik labai nedidelė tų metų dalis jo bus čia, šiame trumpame pasakojime, apie žmogų, kurį Dievo ranka buvo mestelėjusi labai aukštai  – į pareigas, žinomumą, populiarumą. Gal dėl to taip aukštai, kad vėliau negailestingai blokštų žemyn – atimtų visas turėtas pareigas, darbinės biografijos pabaigoje dar ir įtaisytų baudžiamąją bylą, bet... Gyvenimas nebūna tik juodos spalvos, sako Valdas Žička ir tvirtina, kad būtent dabar gyvena patį laimingiausią savo gyvenimo etapą.

Pasirinko vienkiemį, paniro į pomėgių pasaulį

Į Krosnėnus Šeštokų seniūnijoje, kur šiuo metu Valdas Žička gyvena su trečiąja savo gyvenimo moterimi, žmona Reda, atvykau gavusi pakvietimą susipažinti su paskutiniuoju Valdo darbu – jo namuose, ūkiniame pastate, kuriamu muziejumi.  

Mintis turėti tokį muziejų jam galvoje kirbėjo jau seniai. Tai rodo ir šiuo metu kieme bei pastato viduje – lentynose, ant sienų sukabinti šimtai eksponatų: senovinių įrankių, giminės nuotraukų. Tarp jų ir pati svarbiausia – mamos. Štai ten – dėdė, buvęs Lietuvos autotransporto įmonių generalinis direktorius, padaręs didelę įtaką Valdui renkantis gyvenimo kelią. Ženkliukų kolekcijoje jam ypač svarbus 1960-ųjų – metų, kai jis net gimęs nebuvo, Respublikinės dainų šventės ženkliukas. Senovinės svarstyklės grūdams sverti, datuojamos 1883 metais, daugybė su žirgais – ilgamečiu Valdo pomėgiu – susijusių atributų. Greta – staliaus dirbtuvės, kuriose stovi taip pat netoli 100 metų turintis varstotas. Preciziškai sudėlioti įrankiai, kad patogu būtų dirbant ir tokioje gausybėje nepasimestų.

Kažkada gyvenime, net būdamas labai užsiėmęs, Valdas Žička turėjo tikslą kada nors užsiimti širdžiai miela veikla. Ir tas laikas pagaliau, nors ir labai skausmingais keliais, atėjo. Pasagos, įdomios šakos, ragai, kiti gamtos trofėjai šiose dirbtuvėse virsta išradingai sumeistrautais suvenyrais, kurių pilna ir pačiose dirbtuvėse, ir namų kieme.

Prieš keletą metų suradę šią sodybą, Valdas su Reda sako net nedvejoję, kad ją reikia pirkti: visai šalia asfaltuoto kelio į Šeštokus, tačiau ramioje vietoje, gražaus sodo apsuptyje. Neturėti jokio ūkio – nei gyvulių, nei daržų – nuo pat pradžių nusistatę Valdas su Reda šios savo nuostatos laikosi iki šiol. Sodyboje yra tik du gyvūnai – šuo ir žirgas, tačiau jie – labiau draugai ir hobis.

Gyvenimo margumas

Vos po instituto tapęs vienu Lazdijų autotransporto įmonės vadovų, po Nepriklausomybės atkūrimo ir atsivėrus vartams į Europą vadovavęs tarptautinei pervežimų įmonei, įsikūrusiai ant aukso gyslos pasienyje, bendrovės „Skirlita“ techninių apžiūrų kontrolierius, Lazdijų turizmo informacinio centro direktorius. Visa tai jau buvo. O šiuo  metu – bedarbis, gyvenantis iš priešlaikinės pensijos ir turintis nuosprendį vadinamojoje čekiukų baudžiamojoje byloje, pagal kurį į savivaldybės biudžetą turės sumokėti tūkstančius eurų. Teismo sprendimas, tiesa, atidėtas dvejiems metams. Dėl to Valdas sako visai nesukantis galvos, nes visus nuostolius, kuriuos tariamai buvo padaręs, jis jau atlygino. Apie tai kalbamės nedaug – viskas jau daug kartų apkalbėta, aptarta, laikraščiuose išrašyta.

Kodėl būtent jam, pirmajam iš visos savivaldybės tarybos, likimas metė burtą būti nuteistam? Kas žino. Tačiau pakartoja savo ankstesniuose mūsų pokalbiuose išsakytą nusistatymą, kad daugiau mokėti nesiruošia. Pagaliau neturi iš ko. Pensija – minimali, turto neturintis, gyvena žmonai Redai priklausančiame name.

Svarsto: tris kadencijas jis dirbo savivaldybės taryboje, tris kadencijas jis, kaip ir visi kiti tarybos nariai, gavo išmokas. Ir nė vienai institucijai, vidaus ar išorės, kurios atlikinėjo auditus ir tikrino, nekilo mintis patikrinti, kaip yra mokamas tarybos nario darbas. Ar tvarkingi yra dokumentai? Juk jei būtų tikrinę, būtų tiesiog perspėję ir viskas būtų stoję į vėžes. Dabar, pasak Valdo, jie yra tiesiog padaryti nusikaltėliais. Ir liūdna, kad per gyvenimą ėjęs su gerais ketinimais, jį turi baigti baudžiamąja byla.

Kelionės: gulėjimas prie šiltų jūrų nevilioja

Prieš keletą dienų feisbuke pasirodė vaizdai, kur Valdas su žmona Reda keliauja po Lazdijų krašto – Aštriosios Kirsnos ir Bulakavo dvarus, taip primenant mums, šio krašto gyventojams, kad nebūtina belstis į kitą Lietuvos galą norint pažinti Lietuvą – pirmiausia reikia apvažiuoti savo rajoną. Šią vasarą jie keliavo ir po Lenkiją: aplankė Krokuvą, kurioje Valdas sako turėjęs tikslą padėti ranką ant vieno Lietuvos ir Lenkijos valdovų – Augusto Senojo kapo, pamatyti Adomo Mickevičiaus sarkofagą. Džiaugiasi pavaikščiojęs žymiosiomis savo architektūra Gdansko senamiesčio gatvelėmis.

Tačiau didžiausią įspūdį jam palikę Stančikų tiltai – du aukščiausi tiltai Lenkijoje, statyti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jais kažkada driekėsi geležinkelis. Šiose žemėse buvo ir vieno artimiausių Hitlerio bendražygių – Geringo medžioklės plotai.

„Jau vien tai, kad šie tiltai yra Varmijos Mozūrų vaivadijoje, pačiame gražiausiame Lenkijos krašte, verta juos aplankyti“, – pasakoja Valdas.

Jis ilgiausiai gali kabėti apie aplankytų Lenkijos, Lietuvos vietų unikalumą. Ir tik žodeliu kitu tarsteli, jog yra buvęs ir San Marine, ir Turkijoje, į kurią mūsų tautiečiai ištisus metus būriais veržiasi. „Nesuprantu, ko ten reikia važiuoti? Aš ir namuose po dušu galiu nusiprausti“, – juokauja.

Suprantama, kelionėms reikia pinigų, reikia taupyti. Iš Redos atlyginimo, kuri dirba Verstaminų bibliotekoje, ar daug galima sutaupyti.

Laimei, sako Valdas, šis darbas jai labai patinka. Ji moka bendrauti su žmonėmis, turi idėjų ir noro kaime padaryti kažką originalaus. Šiuo metu dar pavaduoja ir koleges Šeštokų bei Kirsnos bibliotekose, jai tai nėra sunku. Valdas tvirtina, kad retkarčiais organizuoti renginius padeda ir jis, nes yra pažįstamas su įdomiais žmonėmis, kurių atvykimas į kaimo kasdienybę atneša naujų vėjų. Ir tą dieną, kai bendravome su Valdu, Reda Verstaminuose organizavo susitikimą su mūsų kraštiečiu, leidėju ir poetu Juozu Žitkausku.  

Su šeima pasisekė. Iš trečio karto

Su Valdu Žička čia, laikraščio puslapiuose, ne kartą esame kalbėję įvairiomis temomis. Daugiausia – apie didžiąją jos gyvenimo aistrą – žirgus. Ilgametis Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas ne dėl to bendraminčių buvo renkamas į šias pareigas, kad gražiai kalbėjo. Savo veiklumu, idėjomis, organizaciniais gabumais užkrėsdavo visus, net renginių rėmėjus. Tačiau štai apie šeimyninį gyvenimą ir kodėl jis šiandien jau su trečiąja žmona, tiesiog nebuvo kaip teirautis, kai vis kalbėjome tik apie darbą. Dabar kalbamės apie gyvenimą. Kodėl? Kaip nutiko, kad jau kelerius metus ypač šiltus jausmus Redai puoselėjantis vyriškis taip ir nesurado šeimyninės laimės iš pirmo karto?

Ne paslaptis, sako jis, visi Lazdijai žinojo, kad pirmoji mano žmona „nuėjo“ su vienu geriausių mano draugų. Draugavome keturios šeimos, buvome neišskiriami. Kol tiesiog įvyko tai, kas įvyko. Iš pirmosios santuokos jis turi dukrą Ievą – vienintelį vaiką. Ir santykiai su ja palaikomi nuolat. Antrojoje šeimoje vaikų nebuvo, tačiau Valdas sako iki šiol puikiai sutariantis su abiem buvusios žmonos sūnumis – Vaidu ir Eimantu, kurie šioje Krosnėnų kaimo sodyboje yra dažni svečiai. Ne mažiau nuoširdūs santykiai ir su Redos dukra Evelina iš jos pirmosios santuokos. Štai tokia gausi Valdo Žičkos šeima. Jos nuotraukų pilna namuose. Tai rodo, jog laimė šių namų neaplenkė.

Teiravausi, kodėl būtent šį sąlyginai juodą gyvenimo etapą jis vadina laimingiausiu savo gyvenime. Tylėjo. Tik perklausus, ar taip yra dėl jo gyvenime atsiradusios Redos, patvirtino. Kaip ją surado? Tiesiog draugas nuvežė ir supažindino. Tame būryje ne viena mergina buvo, bet ši iškart krito į širdį. Taip ir pasiliko.

Valdas atviras ir dar dėl vieno dalyko – polinkis išgerti jo taip ir nepaliko. Išgeria dažnai, nes liūdna. Ir įvairios mintys likus vienam apninka. Sako suprantantis, jog labai liūdina Redą. „Bet ji labai geras žmogus“, – sako pasiguosdamas.

„Lazdijų žvaigždė“ (2024-10-18)