R. Sadauskas-Kvietkevičius: griebkime poligoną, kol kiti rajonai dvejoja

Lazdijų kraštui pasitaikė puiki proga turėti Lietuvos kariuomenės poligoną, bet ją gali sužlugdyti reiškinys, vadinamas tarptautine santrumpa NIMBY, kilusia iš angliškos frazės „Not in my back yard“, kurią galima būtų išvesti „Tik ne mano kieme“.

Visu gražumu NIMBY pasireiškė, kai 2012–2015 m. iš Lietuvos buvo išvarytas amerikiečių koncernas „Chevron“, planavęs išgauti skalūnų dujas. Lietuvos geologų duomenimis, potencialūs skalūnų dujų ištekliai mūsų šalyje sudaro apie 585 mlrd. kubinių metrų, bet po 2015 m. jų žvalgymas buvo visiškai sustabdytas, nauji konkursai neskelbiami, politikams išsigandus Tauragės rajono gyventojų ir juos aktyviai palaikiusių aplinkosaugos aktyvistų protestų. Žygaičių kaimo bendruomenė, nugalėjusi „Chevron“, galiausiai virto „Dviračio žinių“ personažais broliais Žygaičiais. Per tą laiką būtent dėl skalūnų naftos ir dujų gavybos išvystymo Jungtinės Amerikos Valstijos iš didžiausios pasaulyje energetinių išteklių importuotojos virto juos eksportuojančia šalimi. O prasidėjus karui Ukrainoje ir Europai atsisakius kruvinų rusiškų dujų, suskystintos amerikietiškos skalūnų dujos keliauja per Atlantą į mūsų SGD terminalą „Independence“. Tik pinigai už dujas, kurie galėjo pildyti Lietuvos valstybės biudžetą, atitenka amerikiečiams.

Smulkesnių istorijų, kai iš savo kiemo, gatvės ar miestelio rūstūs lietuvių pensininkai išvijo šimtus darbo vietų planavusią sukurti gamyklą, globos ar pusiaukelės namus, suskaičiuoti nepakaks rankų pirštų. Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių, kai Radviliškio rajono Baisogalos miestelio bendruomenė sugebėjo suprasti, kad koncerno „Rheinmetall“ ten statoma 155 mm artilerijos amunicijos gamykla yra ne kažkokia hipotetinė grėsmė, o naujos galimybės ir darbo vietos. Ir netgi atsispyrė Kremliaus internetinių trolių bauginimams, neva karo atveju gamykla taps Rusijos raketų taikiniu. Pakako tik laiku ir nuoširdžiai jiems paaiškinti, kad „Rheinmetall“ gamykla pavers Baisogalą saugiausiu Lietuvos miesteliu, nes tokie objektai „uždengiami“ moderniausiu oro gynybos skydu.

Lazdijų rajonas apie tokias investicijas, kaip „Rheinemtall“ amunicijos gamykla, gali tik sapnuoti arba išgirsti politikų rinkiminėse kalbose. Todėl itin įdėmiai gaudome naujienas ir net gandus apie kiekvieną valdžios ar verslo sumanymą, kuriame tik nuskamba žodžiai „Pietų Lietuva“. Vienas tokių, dar tik pradedamų svarstyti planų yra Krašto apsaugos ministerijos sumanymas steigti šalyje daugiau kariuomenės poligonų ir karinių mokymų teritorijų, kuriose galėtų treniruotis Lietuvos ir sąjungininkų kariai. Kol kiti dvejoja ir laukia ministerijos vadovų apsisprendimo, mūsų rajonas galėtų pats imtis iniciatyvos įtikinėti sprendimų priėmėjus, kad geresnės vietos jie neras.

Praėjusios kadencijos Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovai jau žvalgėsi Lazdijų krašte vietos poligonui. Pats tuomet ne kartą kalbėjausi su viceministru Viliumi Semeška ir pasakojau apie retai apgyvendintus mūsų rajono pakraščius, nepatenkančius į saugomas teritorijas. Negana to, nederlinga žemė ir miškai čia kainuoja gerokai pigiau negu prie didžiųjų miestų, todėl valstybė mažiau lėšų išnaudos jiems išpirkti iš savininkų. Ir gyventojų tankumas toks mažas, kad, iškeldinant juos iš būsimo poligono teritorijos, girdėsis mažiau graudžių verksmų. Kariuomenė anuomet savo plėtrai pasirinko jau buvusio Rūdininkų poligono teritoriją, o mūsų rajonas buvo ne visai užmirštas, bet paliktas kitam plėtros etapui.

Nors iki sprendimų tuomet buvo dar labai toli, NIMBY vis tiek spėjo pasireikšti, o vietos politikai nepraleido progos pasidrabstyti kaltinimais ir įtarinėjimais.

„Kadangi esu tarnavęs sovietinėje armijoje, tai žinau, kad poligonas yra tokia teritorija, kur vyksta kariniai mokymai. Ten praktiškai nebūna jokios infrastruktūros“, – kitam rajono laikraščiui anuomet kalbėjo opozicijos lyderis Artūras Margelis. Ir retoriškai klausė: „Kodėl visi Dzūkijos merai prieš poligoną, tik viena Lazdijų merė tam pritaria?“

Suprantu, kad paties Dievo ir Konstitucijos duota opozicijos misija ir pašaukimas – negailestingai kritikuoti viską, ką tik sugalvoja valdančioji dauguma. Jeigu merei poligonas būtų blogai, tada A. Margeliui jis taptų svarbiausiu šio amžiaus šansu atgaivinti rajoną, bet jeigu tik Ausma Miškinienė pritars poligono kūrimui, tada opozicijos lyderis iškart griebsis už galvos, neva vien kariškių pasirodymas rajone iškart išbaidys turistus, retų rūšių paukščius, o ūkininkų laukuose nulinks kviečių varpos ir užtrūks karvės.

Vis dėlto turiu galbūt naivią viltį, kad krašto gynybos ir nacionalinio saugumo klausimai yra svarbesni už rajono tarybos pozicijos ir opozicijos rietenas dėl valdžios. Jeigu dar nepastebėjote, Europos žemyne vyksta didelis karas, o gynybos ekspertai daugmaž vieningai sutaria, kad kitu agresyvaus Vladimiro Putino režimo taikiniu gali tapti Baltijos šalys. Suvalkų koridorius, einantis tiesiai per mūsų rajoną, ne kartą minėtas, kaip „pavojingiausia vieta žemėje“. Todėl kuo daugiau Lietuvos ir sąjungininkų karinių pajėgų bus sutelkta mūsų krašte, tuo saugesni galėsime jaustis. O nuolatinė vieta, kur jie galėtų treniruotis, yra būtina tokio buvimo sąlyga.

Suprantu, kad senstančioje rajono gyventojų bendruomenėje yra visokių žmonių ir visi jie turi balsavimo teisę, todėl labai rūpi vietos politikams. Kažkam ši valstybė visai neatrodo sava, nes kaimynas gauna didesnę pensiją. Kažkas ilgisi jaunystės, kai galėjo vogti iš kolchozo, o pilvas dar neužstojo vyriškumo padargų. Kažkam niežti nagai rašinėti feisbuke komentarus, kaip nekantriai laukia, kada „vėl ateis rusas“ ir išgalabys visus jo priešus kaip Ukrainos Bučoje. Tačiau Lietuvos patriotais save vadinantiems politikams grįsti savo politinę karjerą šitų nelaimingų žmonių pagieža turėtų būti gėda. Kaip ir ieškoti argumentų diskusijai savo prisiminimuose iš tarnybos okupantų armijoje.

Užmirškime vietinės reikšmės nesutarimus ir griebkime tą poligoną, kol kiti rajonai dvejoja. O kai kaimynai pamatys, kiek investicijų į kelius, infrastruktūrą ir darbo vietų šis projektas gali atnešti, Lazdijai jau bus vienu žingsniu juos pralenkę.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-04-25)