A. Žemaitaravičiūtė: apie laiškininkus ir jų bėdas

Laiškininko profesija – kasdien bendrauti su žmonėmis. Jie laukia laikraščių, prekių, kuriomis prekiaujame, laukia atnešamų pensijų. Tačiau nemaža dalis laiškininko laukia ir todėl, kad tiesiog nori su juo pakalbėti, pasipasakoti savo bėdas, džiaugsmus. Tam tikra prasme, esame ne tik laiškanešiai, bet ir bičiuliai, pašnekovai.
Tačiau ne visuomet lengva tai daryti. Laiškininko profesija – dar ir pavojinga. Ne, nekalbu apie grėsmes, kad savo darbą dirbame nepaisydami, ar lauke lyja, ar sninga, pradedame nuo ankstaus ryto, kai kiti dar miega, nes kiekvienas nori žinias sužinoti anksti. 
Noriu pakalbėti apie dvi problemas, kurios šiuo metu aktualios visiems Lazdijų rajono laiškininkams – pašto dėžutės ir šunys. Taip, šunys – didžiausi laiškininkų priešai ir grėsmės. 
Mieli gyventojai, nėra malonu artintis prie namo ar sodybos, kurioje laksto palaidi šunys. Nors dauguma jūsų tvirtinate, kad jūsų augintiniai mokyti ir nepuola, tačiau toks „nuraminimas“ mums – menka paguoda, kai matai į tave besiartinantį 30 ar ir 40 kilogramų sveriantį palaidą, be antsnukio žvėrį. 
Kita problema – netvarkingos pašto dėžutės. Didesnėje daugumoje privačių namų jų tiesiog nėra arba jos sulūžusios, nesandarios. Įdedi į jas laikraštį, ir nesi garantuotas, ar jo nesulis, ar neišims koks nesąžiningas kaimynas ar išdykaujantis paauglys. Taisyklėse numatyta, kad pašto dėžutė privalo būti prie įvažiavimo į namų valdą, o ne ant vidiniame kieme esančios namo sienos. 
Todėl būtų prašymas – šunis prisirišti, o pašto dėžutėms – suteikti estetinį ir saugų vaizdą. Juk toks architektūrinis akcentas gali net tapti sodybos puošmena. 
Alma Žemaitaravičiūtė, laiškininkė.