Mokslininkai ir istorikai bandys identifikuoti Leipalingyje palaidotus partizanus

Birželį planuojami nauji Leipalingio kapinėse perlaidotų partizanų palaikų tyrimai. Atlikti antropologinius ir istorinius-archyvinius tyrimus bei identifikuoti palaidotus partizanus prireiks ne mažiau kaip dviejų metų.
Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistai spėja, kad bendrame partizanų kape palaidotas Pietų Lietuvos partizanų srities vienytojas ir pirmasis vadas, pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis.
Pagal vietinių pasakojimus, būtent čia, šalia NKVD pastato ir jo kieme, Seiros šlaituose 1991-aisiais archeologai atkasė 32 partizanų palaikus. Tačiau liudininkų teigimu, tuomet ištirta tik dalis nurodytų vietų, kur sovietai galėjo užkasti partizanus.
„Mes buvom giliai nustebinti, kad vos ne po savo slenksčiu galėjo užkasti žmones, bet slaptai, tiesiog buvo pakasti, kad niekas nerastų, negalėtų matyti“, – pasakoja Juozo Lukšos mokymo centro ekspertas, virš. Ernestas Kuckailis.
Istoriniai dokumentai skelbia, kad visi Leipalingio valsčiuje žuvę partizanai, o jų suskaičiuota apie 190, turėjo būti atvežti į centrą, nufotografuoti ir slapta užkasti.
„NKVD yra rūsys, ant kurio yra išlikę įrašai tų žmonių, kurie ten buvo laikomi. Vardai, pavardės ir slapyvardžiai partizanų, kurių tie patys duomenys ir yra NKVD dokumentuose“, – sako Leipalingio progimnazijos mokytoja, muziejininkė Laima Žukauskaitė.
Partizanų palaikus 1991-aisiais penkiuose karstuose palaidojo šiame bendrame kape Leipalingio kapinėse. Dabar nuspręsta atlikti anropologinius, genetinius ir radiologinius tyrimus. Tam prireiks mažiausiai dvejų metų.
„Asmenų sąrašą, kurie buvo žuvę Leipalingio valsčiuje, mes patalpinsime į genocido ir rezistencijos tyrimo centro tinklalapį. Ir mums būtų labai malonu, kad žmonės, jeigu žinotų, kad tai yra jų artimieji, kreiptųsi.
Galėtume DNR tyrimus daryti, bet mums reikalinga ir kita medžiaga“, – sako Genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistas Eugenijus Peikštenis.
Tarp iškaltų partizanų pavardžių kapinėse nėra pirmojo Pietų Lietuvos partizanų srities vado, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pavardės.
Tačiau istorikai spėja, kad 46-aisiais per susirėmimą su sovietų kariuomene Žaliamiškyje prie Liškiavos žuvęs pirmasis partizanų vadas gali būti palaidotas Leipalingio kapinėse.
„Dokumentas yra surastas, reiškia ten yra jo žūties data ir yra vieta pasakyta. Yra įrašas, kad atvestas liudininkas, kuris gali atpažinti Kazimieraitį, o tas pašnekesys yra užprotokoluotas.
Tas protokolas yra sudarytas Leipalingyje. Vadinasi Kazimieraičio palaikai guli Leipalingyje“, – mano Genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Rimantas Zagreckas.
Jau ruošiamasi identifikuoti Juozo-Vitkaus Kazimieraičio palaikus, artimieji yra pateikę DNR mėginių.
„Yra nuotrauka, kur jis baigęs karo mokyklą, stovi pilnu ūgiu, ir yra su kavaleristo kardu. Yra tikslūs matmenys, tai yra ilgis to kardo ir būtent pagal kardo ilgį buvo rekonstruotas ūgis.
Rezultatai rodo, kad ūgis buvo virš metro septyniasdešimties. Detaliai yra aprašyta, kokius sužalojimus jis patyrė“, – atskleidžia VU Medicinos fakulteto antropologė Justina Kazokaitė.
Juozas Vitkus-Kazimieraitis drauge su Lietuvos partizanų vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu bunkeryje Kasčiūnų kaime leido laikraštį „Laisvės varpas“.
Pirmojo Pietų Lietuvos partizanų vado atminimas įamžintas Varėnos rajone, kur jis dirbo girininkijoje. Paminklas jam šalia Liškiavos, Liepiškiuose, žymi vietą, kur veikė paskutinė Pietų Lietuvos partizanų vadavietė.

Plačiau apie tai galite žiūrėti LRT TELEVIZIJOS laidos „Panorama“ vaizdo įraše nuo 09 min. 24 sek.

 

Rūta Lankininkaitė, LRT.lt

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.

Komentarai

Mano nuomone - prieš laidojant tuos partizanus trečią kartą nepakenktų kai kam perskaityti Tarybų valdžios metais išleistą knygelę, kurios pavadinimas, berods "Tai atsitiko Leipalingyje".

Nepakenktų perskaityti ir J.Prapiestis"Pūsčios slėpiniai arba uždrausto laiko beieškant", o taip pat ir R.Sadausko(vyresniojo)"Beržinė lazda" . . .

Perskaičiau J. Prapiestį. Radau teisingus žodžius: "Tautos atmintis žūva, jei vaikai negirdi istorijų iš tėvų lūpų." Teisingai. Mano anūkai jau žino mano baisią pokario laikų gyvenimo istoriją. Ir žino kas dėl to kaltas...

Ten ir be identifikacijos aišku-banditai.....

Pritariu

Taip pagarba ir šviesus atminimas Lietuvos partizanams save aukojusiems kovoje su okupantais, kad šiandien gyvenam laisvoje šalyje pagarba ir padėka miško broliams.

dar yra gyvu seneliu ,kurie mums papasakoja tikra tiesa,,,,pervaziuokit proDZUKIJOS kaimelius, isgirsit dau oi daug idomaus

Seneliai pasakoja: dieną stribų (istriebitel -rus.) bijojom, naktį banditų. Nežinia kurie baisesni buvo...

Mano nuomonė - tokia. Aš pats prisimenu tą baisųjį pokarį ir banditizmą. Todėl, po to ką aš esu patyręs ir prisimenu, - pas mane neliko jokio šviesaus atminimo ir jokios pagarbos tiems "Lietuvos partizanams save aukojusiems kovoje su okupantais". O, kad šiandien gyvename laisvoje šalyje, - yra visai ne jų, tų miško brolių, nuopelnas. Žmonės - dar esantys gyvi tų laikų liudininkai, dar vis neužmiršę ir prisimena tik jų padarytą skausmą ir kančias.

labiausiai už viską apie tą laikmetį pasako liaudies išmintis ir kūryba. Gi lietuviai apdainavo viską net į tremtį važiuodami dainavo su ašarom akyse. Ir kiek nedaug reikia tik paskaityti poeziją ir paklausyti pokario kovų dainų ir labai viskas paaiškėja. Tūkstančiai dainų apie tremtį ir partizanų kovas ir dainos apie stribus tautos išdavikus ir talkinusius atėjūnams okupuoti valstybę. Paskaitykit, sugretinkit ir bus aišku.

labiausiai už viską apie tą laikmetį pasako kryžiai kapuose ant nekaltai nužudytų vaikų,motinų,kurios savo kūnu bandė apsaugoti vaikus kai banditų kulkos skriejo į juos.

Mano nuomone - labai jau neišmintingas patarimas tas vadinamąsias pokario kovas vertinti pagal tuometinę "poeziją ir dainas". Nebuvo tų nei eilių, nei dainų tūkstančių, jos gerai visiems žinomos ir žinoma kaip jos atsirado. Ir nereikia tapatinti tremties su tomis pokario kovomis. Tremtis tai buvo baisiausia tautos nelaimė, kurią vykdė okupantas. O štai tos pokario kovos tai buvo pačios tautos, tam tikrų grupių žmonių, atleiskite, - "nuopelnas". Nedrįstu parašyti tikrojo žodžio. Sunku įsivaizduoti kokie neraštingi ir nemąstantys turėjo būti žmonės, tikėję, kad jie žudydami savus nugalės TSRS, kuri laimėjo karą prieš fašistinę Vokietiją.

Per anksti juos viešai ir garsiai pradėjo garbinti, dar daug senelių gyvų su baisiais prisiminimais (kaip išžudė tuose pačiuose Lazdijuose ištisas šeimas), tik gaila, kad žmonės tiesos garsiai negali kalbėti :(

Mano seneliai gerai prisiminė tuos laikus. Nemažai ir aš žinau - iš jų ir kitų senukų pasakojimų. Tik "žmonės tiesos garsiai negali kalbėti" - pakartoju Jūsų (Gaila) žodžius.