Kalniškės miške - sovietinė simbolika: neįmanoma, neįtikėtina. Galbūt?

Žmonės, klajojantys po miškus, randa visokiausių įdomybių. Vieni ieško po žeme, kiti - ant žemės. Miškai slepia daug paslapčių. Džiaugsmas - prisirinkti ne tik grybų: kitiems stebuklui prilygsta ragų radimas. Dar kiti turi svajonę jau ne elnio ragus surasti, o briedžio. Yra ir tokių, kurie neturėdami jokių tikslų tiesiog vaikšto ir taip semiasi sveikatos, bet ir juos nustebina miške sutikti paukščiai, žvėrys. 

Štai kokią įdomybę iš klajonių po Kalniškės mišką atsiuntė vienas mūsų laikraščio skaitytojas, stebėdamasis, kaip iš viso dar gali stovėti toks ženklas: niekieno nepajudintas, puikiai išsilaikęs. „Gal todėl, kad labai tvirtai, kaip sovietmečiu buvo įprasta, įmūryta? Ne taip paprastai išlauši, nuversi. Mat ženklas galėjo sudominti ir kolekcininkus“, - svarsto radėjas. Jis mano, kad sovietmečiu taip buvo žymimos valstybinio miško ribos. Pasak jo, kaip ten bebūtų – tai mūsų istorija. Kitas gi skaitytojas sako, kad tokį ženklą radęs jis, ko gero, paslėptų: užmestų šakomis, kad neerzintų žmonių akių, o ir laikui bėgant vargu, ar kas jį dar gebėtų rastų. 

Pakalbintą geografą ir gidą Joną Malinauską ši nuotrauka...

Plačiau - D. Babarskienė naujausioje „Lazdijų reklamoje" (2024-12-31).