R. Sadauskas-Kvietkevičius: gyvenimo kokybę lemia ne indeksas, o gyvo žmogaus savijauta

Smagu jums rašyti tokiu metu, kai dar nevėlu sveikinti su šv. Kalėdomis ir jau galiu linkėti ramių, taikių, sočių ir laimingų Naujųjų metų. Tai būkite pasveikinti.

O dabar – prie reikalo. Šventės atėjo ir praeis, naujametę naktį miestelių ir kaimų varguomenė iššaudys į orą tiek pinigų, kad galėtų prasimaitinti iki Velykų. Bet žmonės nori šventę švęsti taip, kad greitosios pagalbos medikai turėtų ką prisiuvinėti – negi uždrausi. Dievas davė net 10 rankų pirštų ir dvi akis, o kaukolės turinio pagailėjo, tai negaliu ant jų pykti, kad kūno dalių pertekliaus atsikrato tokiais būdais. Labiau man gaila šunų, kurių klausa gerokai jautresnė už mūsų. Saviškę Seirą naujametę naktį saugiai laikysiu namie, kur sprogimų garsai beveik nepasiekia. Bet pririštiems prie būdų, uždarytiems ankštuose voljeruose ar šiaip palaidiems kaimo brisiams bei kudliams teks kankintis vien dėl mūsų beprasmės užgaidos pažaisti sprogdintojus.

Metams baigiantis visas mano viltis pasidžiaugti, kad gyventi Lazdijų rajone gera ir patogu, vienu mostu nuleido į kanalizaciją Finansų ministerija, suskaičiavusi ir paskelbusi savivaldybių gyvenimo kokybės indeksą. Nešališki ir politiškai neangažuoti skaičiai liudija, kad geriausias gyvenimo sąlygas turėjo Vilniaus miesto, o prasčiausias – Lazdijų rajono gyventojai. Tiesa, tai nustatyta lyginant ne 2024 m., kurie dar nesibaigė, o 2023-iųjų statistinius duomenis. Per metus nuo 2022-ųjų mus pralenkė tada paskutinėje vietoje buvęs Skuodo rajonas, taip pat Kalvarijos ir Vilkaviškio rajono savivaldybės. Ministerija teigia, kad tas gyvenimo kokybės indeksas sudarytas iš 40 rodiklių 6 srityse: materialinės gyvenimo sąlygos, gyventojų verslumas ir verslo konkurencingumas, sveikatos, švietimo paslaugos, demografija, pilietinis ir visuomeninis aktyvumas, viešoji infrastruktūra, gyvenamosios aplinkos kokybė ir saugumas.

Neabejoju, kad rajono opozicijos politikai dar ilgai mojuos tais skaičiais valdančiajai daugumai prieš nosis ir kaltins ją visai nugyvenus rajoną. Tačiau už skaičių slypi ne tik ir ne tiek vietinės valdžios pastangos ar klaidos, bet mūsų visų, kaip čia gyvenančių žmonių bendruomenės, pasiekimai.

Prie to mūsų rajono indekso smukimo, kai gerai pagalvoju, jaučiuosi ir pats prisidėjęs. Nes metais pasenau, o vaikų susilaukti kažkodėl žmonos nė neįkalbinėjau – įkopus į šeštą dešimtį jau nelabai ir norisi tėvystės džiaugsmus patirti iš naujo. Štai jums ir demografija.

Kiekvieną kartą, kai internete užsisakiau naują ketaus ar anglinio plieno keptuvę, objektyvą savo fotoaparatams ar naują kompiuterį, mano pinigus uždirbo ne vietinis verslas, o sostinėje ar net kitose šalyse įsikūrusios įmonės. Ir taip elgiuosi ne aš vienas – kurjerių mikroautobusai kone kasdien užsuka į mano kaimą. Ne kartą pataikiau atvažiuoti į Veisiejų „Norfą“ tokiu metu, kai atvežamos siuntos į įrengtus prie parduotuvės paštomatus, ir mačiau, kokius kalnus jūsų pirkinių kurjeris grūda į langelius. O prieš Kalėdas tų siuntų skaičius padidėjo ne procentais, bet kartais. Todėl vietiniam verslui lieka tik duona, dešra ir ritualinės paslaugos, o verslumo ir verslo konkurencingumo dedamosios toliau smukdo gyvenimo kokybės indeksą.

Gyvendami žaviame Lietuvos užkampyje, nutolusiame nuo didžiųjų miestų, esame pasmerkti matyti, kaip kiekviena abiturientų karta išvažiuoja studijuoti ir įsikuria ten, kur yra darbo pagal jų pasirinktas specialybes. Juk nereikės Veisiejuose ar Seirijuose nei branduolinės fizikos, nei filosofijos, nei oro navigacijos specialistų. Ir būtų nesąžininga reikalauti, kad vietos politikai sugalvotų stebuklingą būdą, kaip juos pritraukti. Mūsų rajone lieka tie, kas niekur nestojo, mažiau galėjo ir norėjo mokytis, neturėjo ambicijų apie pasaulinę šlovę ir sėkmę. Taip dešimtmečiais tęsiasi negatyvi selekcija, kurios rezultatai negali neatsispindėti statistikoje.

Stebuklų nebus ir suskaičiavus 2024 arba 2025 m. rezultatus. Iš paskutinės vietos į priešpaskutinę mus gali trumpam pakylėti nauja autobusų stotis ir Sporto centras. Gal konkurentai uždarys dar kelias savo mokyklas ir ligoninių skyrius, tai mūsų sveikatos apsaugos ir švietimo įstaigų tinklas pelnys daugiau balų. Bet demografijos jau nepakeisime, nes pensininkai dažniausiai vaikų negimdo ir patys nejaunėja.

Todėl palinkėsiu sau ir jums Naujaisiais metais mažiau jaudintis dėl tokių indeksų, bet atsigręžti į svarbiausią gyvenimo kokybės matą – ar sugebame savame krašte jaustis laimingi. O tam visai nereikia nei didelių investicijų, nei genialių politinių sprendimų, apverčiančių gamtos dėsnius. Nes gyvenimo kokybė yra ne indeksas, o gyvo žmogaus savijauta.

Mes patys galime padaryti, kad mūsų šeimos nariai, laiptinės ar kaimo gatvelės kaimynai šiandien jaustųsi geriau. Užuot prasilenkę pagiežos surauktais veidais, galime nuo sausio pirmosios pradėti vienas kitam šypsotis – tai nieko nekainuoja. Pasakykite sutiktai kaimynei, kaip ji šiandien gražiai atrodo, ir sulauksite tokio paties pozityvaus atsako. Vietoje anoniminių skundų institucijoms rašymo ir piktų komentarų feisbuke 2025 m. nueikite į parodos atidarymą, susitikimą su naujos knygos autoriumi ar koncertą. Ir negailėkite plojimų renginio pabaigoje, net jeigu paroda gūdžiai provinciali, knyga atsiduoda grafomanija, o muzikos atlikėjai nelabai pataikė į natą. Kitą kartą jie pasistengs labiau, nes pajuto, kad sulaukė jūsų dėmesio.

Pasaulis, kuriame jau beveik pusę interneto srauto sudaro dirbtinio intelekto valdomų botų kuriamas turinys – juk ir jūs gavote krūvą saldžių šventinių skaitmeninių atvirukų, nupaišytų dirbtinio intelekto, – neišvengiamai pradės gręžtis į tai, kas autentiška ir gyva. Žmogaus rankomis nupintas iš vytelių kašikas ir be jokių išmanių patobulinimų padaryta po jūsų langu ant šakos nutūpusio paukščio nuotrauka turi didesnę išliekamąją vertę už terabaitus robotų kūrybos. O tikrąją gyvenimo kokybę lemia ne skaičiai, bet žmogaus ryšys su žmogumi, gamta ir kažkuo reikšmingesniu. Užgimusiu per Kalėdas ir žvelgiančiu į mus iš ėdžiose pakloto šieno.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-12-27)