A. Klėjus: prieš mesdamas į kitą akmenį pagalvok, ar pats esi be nuodėmės

Turbūt jau seniai Homo sapiens turėjo tik keletą pagrindinių instinktų – bėgti arba kovoti, daugintis, virškinti ar ilsėtis. Lyginant šiuos prigimtinius instinktus, kurie liko giliai smegenų struktūrose, galime teigti, kad neatpažįstamai pasikeitėme, gal net labiau tiktų sakyti – evoliucionavome. Keičiantis gyvenimo aplinkybėms, tobulėjant socialinio bendravimo įgūdžiams, išsivystė net ir papildoma smegenų dalis. Išgyventos santvarkos žmogaus evoliucijoje ugdė empatiją, gilesnį vienas kito supratimą. Šiandienėje visuomenėje, kai mokslas leidžia detaliai tirti žmogaus psichiką, suprasti smegenų struktūras ir veiklą, turime galimybę kurti visuomenę, kurioje žmonės geba kritiškai mąstyti ir atsakingai elgtis.

Priklausomybės nuo svaigalų istorija siekia dar seniausius laikus, o šiuolaikiniai laikai atnešė ir naujas svaiginimosi tradicijas, naujas medžiagų rūšis, vartojimo kiekius bei įpročius. Dabar turime galimybes geriau suprasti, kokios yra šių įpročių priežastys ir pasekmės.

Neseniai rajono visuomenę sukrėtė žinia apie dviejų apsvaigusių nuo alkoholio moterų atleidimą iš darbo. Sukrėtė ne tik moterų elgesys – šoką sukėlė visuomenės reakcija ir griežtas pasmerkimas. Darbdavys, reaguodamas į šią situaciją, nedelsiant priėmė griežčiausią sprendimą – atleido jas iš darbo. Nors toks elgesys darbo vietoje tikrai yra darbo drausmės pažeidimas, o Darbo kodeksas leidžia nutraukti darbo sutartį, tai nėra privaloma priemonė. Vis dėlto darbdaviui dažnai sunku pasirinkti, nes griežtai nesureagavus kyla rizika būti visuomenės apkaltintam dangstymu ar neveiklumu.

Svarbu suvokti, kad alkoholio vartojimas neretai kyla iš psichologinių ar socialinių sunkumų, kurie gali skatinti norą trumpam pabėgti nuo realybės. Socialiai brandžioje visuomenėje turėtų būti aišku, kad tokie atvejai reikalauja empatijos ir pagalbos, o ne tik griežtos bausmės. Šiuolaikinėje valstybėje egzistuoja programos ir iniciatyvos, skirtos sunkumus ar net priklausomybę patiriančių žmonių integracijai į visuomenę. Tačiau išlieka klausimas, ar kiekvienas iš mūsų gali būti empatiškas ir padėti ne tik artimam žmogui, bet ir tam, kurio galbūt nepažįstame.

Daug prasmingesnis poelgis būtų buvęs skirti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar mažesnės atsakomybės darbą, kol bus išsiaiškintos priežastys, atlikti veiksmai suteikiant galimybę ieškoti pagalbos ir galimai keisti elgesį. Visuomenėje turime daug specialistų, psichologų ir psichiatrų, kurie galėtų padėti šiuos sunkumus išgyvenantiems žmonėms. Lengviausia yra nubausti, atleisti iš darbo, tačiau tai gali vesti žmogų į dar didesnę neviltį ir gilinti problemą, ypač kai šalia to dar prisideda viešas pasmerkimas. Psichologinė bomba, kuri tikrai gali pridaryti žmogui labai rimtų pasekmių be galimybės sugrįžti į gyvenimą. Kritikuoti, smerkti ne tik dėl alkoholio vartojimo, bet ir kitų paslydimų, kurie būna ne be priežasčių, visuomet yra lengviau, tačiau ar tie, kurie tai daro, suvokia, kaip išgyvena tas žmogus, kiek pastangų reikia, kad žmogus galėtų sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Kaina yra sumokama triguba, kai kuriems randai išlieka visą likusį gyvenimą. Prieš mesdamas į kitą akmenį pagalvok, ar pats esi be nuodėmės ir ar niekad gyvenime nepaslysi, o paslydęs ar nenorėsi geriau sulaukti pagalbos, bet ne viešo pasmerkimo. Daugiau empatijos ir pagalbos vieni kitiems – juk gyvename žinių ir pasiekimų amžiuje.

Audrius Klėjus, Lazdijų rajono tarybos narys, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-11-15)