R. Sadauskas-Kvietkevičius. Susitarkim dėl tvaresnių Vėlinių: vienam mirusiajam – viena žvakelė

Pagyvenau ne taip jau trumpai, bet niekaip negaliu prisiminti tokio rudens, kai per Vėlines ir Visus Šventuosius medžiai dar stovėtų su lapais, o dzūkai grįžtų iš miško su pilnais kašikais baravykų. Helovino šėlionės, kapelių lankymas ir susitikimai su giminaičiais, suvažiavusiais uždegti žvakelių, tęsis vos ne visą savaitę, tai turėsime laiko vieni kitų paklausti, kas Lazdijų krašte gražiausia, geriausia ir verta pagyrimo, o kas mus visus liūdina.

Aš tokius klausimus savo draugams ir socialinių tinklų sekėjams, pasigyrusiems, kad keliavo po mūsų kraštą arba turėjo čia kažkokių reikalų, užduodu jau ne pirmus metus. Tai šį tą jau galiu apibendrinti, išmesdamas visiškas patyčias, kurios galėtų jus nepelnytai įžeisti, ir politiškai angažuotas nesaikingas liaupses.

Dauguma šią vasarą mūsų kraštą pamačiusių žmonių, deja, keliavo ne į Lazdijų rajoną, o tik pro jį: iš Vilniaus į Lenkiją, iš Druskininkų į Marijampolę ar atgal. „Kuro įsipilti neprireikė, tai ir nesustojau“, – toks svečių požiūris ypač liūdino. Tokie daugiausia priekaištų išsakė mūsų regiono keliams, kurių būklė nuo mūsų, čia gyvenančiųjų, norų ir pastangų nelabai priklauso.

Už bankų sumokėto solidarumo mokesčio milijonus šiemet ir 2024 m. tvarkomi Lietuvos–Lenkijos pasienio keliai ir keliukai, kad kilus karui jais galėtų greičiau atvykti mums padėti gintis sąjungininkų pajėgos. Dėl to keliautojų skundų gal ir sumažės, nors dažniausiai jiems užkliūva ne plentas nuo Lazdijų iki valstybės sienos, o judri, vingiuota ir siaura kelio KK134 atkarpa tarp Leipalingio ir Veisiejų. Pastaraisiais metais skaudžių eismo įvykių joje pasitaiko vis rečiau, nes ši kelio dalis pateko į sektorinių vidutinio greičio matuoklių veikimo zoną, sutramdžiusią greičio mėgėjų troškimą išsitėkšti į pakelės uosius. Padaugėjo ir maksimalų leistiną greitį ribojančių kelio ženklų. Tačiau esminės šio kelio problemos – pernelyg siauros asfalto dangos – nei kameros, nei ženklai juk neišsprendė. Būtent dėl to ne vienas Druskininkų poilsiautojas pasakojo atsisakęs minties dviračiais nukeliauti iki Veisiejų – nenori būti nupūstas į griovį kelyje neišsitenkančios miškovežio priekabos.

Susigundžiusieji sustoti Lazdijų krašte santykinai galėtų būti suskirstyti į tuos, kam prireikė tik nubėgti į krūmus, papildyti degalų atsargas, pagriebti puodelį kavos ar numalšinti alkį greitu užkandžiu, ir tikruosius turistus, sąmoningai sustojusius bent nuo apžvalgos bokšto pasidairyti. Pastariesiems reikšmingiausiu šių metų Lazdijų krašto įvykiu tapo durų į gatvę prakirtimas Veisiejų krašto muziejuje. Nes per pastarąjį dešimtmetį skaičiau ir girdėjau net ne dešimtis, o šimtus miestelio svečių skundų, kad norėjo užeiti į muziejų, bet nerado įėjimo. Juokingiausia, kad durys toje vietoje kažkada buvo, bet sovietmečiu kažkam šovė į galvą jas užmūryti. O visoms šio amžiaus rajono valdžioms kultūra ir turizmas taip nerūpėjo, kad nerado rajono biudžete juokingos pinigų sumos toms durims atkurti. Tad nebus labai pataikūniška man veisiejiečių vardu dabar padėkoti rajono merei, kad šią banalią problemą jos vadovaujama savivaldybė sugebėjo išspręsti.

Smagu buvo aną savaitę sutikti Subartonyse, Vinco Mickevičiaus-Krėvės memorialiniame muziejuje, kur buvo teikiama Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija, mūsų rajono vicemerą Dalių Mockevičių. Ir nors pinigėlius premijai susimetė bei jos laureatu rašytoją Donaldą Kajoką išrinko visos Dzūkijos savivaldybės, mūsų rajonas tos žinios niekaip neiškomunikavo, tarsi ji būtų vien varėniškių, o mūsų vicemeras ten šiaip į svečius laisvalaikiu nuvažiavo. Ieškojau bent kelių sakinių ar kokio vaizdelio savivaldybės tinklapyje, tarp kitų naujienų, ir neradau. O juk prie tokio nacionalinės reikšmės kultūros įvykio prisidėti yra reikšmingas darbas, kuriuo pasigirti visai ne gėda. Bendromis dzūkų pastangomis ta premija išėjo visai padoraus dydžio – 5 000 eurų. Ir svarbiausia, kad jau antrus metus iš eilės pavyksta išlaikyti jos lygį – laureatais tampa ne kokie savo lėšomis knygutes leidžiantys grafomanai, o iš tikrųjų verti po V. Krėvės gimtosios trobelės stogu užstalėje atsisėsti rašytojai.

Iš varėniškių, ypač Merkinės miestelio kultūros renginių organizatorių, muziejininkų ir bendruomenės, Lazdijų krašto kolegoms tikrai būtų ko pasimokyti. Tai jeigu druskininkiečiams karūnos nuo galvų nenukrito, atvažiavus į Lazdijus pasimokyti, kaip pigiai ir skaniai maitinti mokinukus, tai gal mūsų kultūrininkams, kol dar neprasidėjo kalėdinis darbymetis, verta panašiai nuvykti į Varėną ir Merkinę? Nes ten kone kiekviena šventė, festivalis ar pavienis renginys tempia iki nacionalinio lygio, o pas mus, ką bedarytumėme, vis tiek sutrukdo kažkoks kolūkietiškas noras nuleisti kartelę iki paties bukiausio žiūrovo, o ne ją kelti. Įsivaizduojame, kad be vestuvinio popso atlikėjų į šventę niekas neateis, o paskui stebimės pamatę lazdijiečius ne savo rajono renginiuose, o Merkinės „Operoje su džinsais“ ir „Aritmijos“ šiuolaikinio meno festivalyje.

Kad jau pasitaikė rašyti į šitą laikraščio skiltį prieš pat kapų lankymo savaitę, tai pasinaudosiu proga jums visiems ir sau priminti, kad parafino žvakės stiklo indeliuose yra siaubingai netvari, sunkiai perdirbama atlieka. Puikiai suprantu, kad paprotys jas uždegti ant kapų greitai neišnyks, bet dabar bent jau susitarkime neprarasti saiko. Nė vienas iš mirusių jūsų artimųjų tikrai nenorėtų, kad jiems dėmesį rodytumėte tokiu netvariu būdu, paliekančiu būsimoms kartoms dar labiau užterštą planetą. Akimirkos džiaugsmas, kad kapas švyti ryškiau už kapinių kaimynų, to tikrai nevertas. Juk į kapus einame ne prieš kitus pasirodyti, o mirusiems artimiesiems tų šviesų lenktynių visai nereikia. Viena žvakelė viename kape palaidotam mirusiajam būtų saikingas laikinas kompromisas, kol pramonė pasiūlys tvaresnių sprendimų arba užaugs karta, kuri sugalvos, kuo šitą vėlyvojo sovietmečio tradiciją pakeisti.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2023-10-27)

Š. Mažeikos,  nuotr.