R. Sadauskas-Kvietkevičius: rusų kalba mokyklose – praviri vartai į agresyvaus kaimyno pasaulį

Lazdijų rajono savivaldybės mero rinkimų kandidatų debatuose, organizuotuose asociacijos „Žinau, ką renku“, šį nuobodoką renginį vedusi žurnalistė Aistė Čiučiurkaitė uždavė mūsų rajono politikams svarbų pasaulėžiūrinį klausimą, kurio svarbos šie apsimetė nesupratę.

Paklausta buvo apie antros užsienio kalbos pasirinkimą Lazdijų rajono mokyklose: ar lenkų kalba būtų tinkama vietoj rusų kalbos?

Visi pretendentai šiuo klausimu pakartojo daugmaž tą patį, esą kalbos pasirinkimo galimybę reiktų suteikti patiems moksleiviams ir jų tėvams. Kitaip sakant, palikti dabar galiojančią tvarką, kai pasirinkimo galimybė tarsi yra, bet moksleiviai kažkodėl patys renkasi rusų kalbą.

Priminsiu, kad sumanymą keisti Lietuvos mokyklose antrąją užsienio kalbą iš šiuo metu labiausiai paplitusios rusų į lenkų pirmoji pasiūlė premjerė Ingrida Šimonytė.

„Manau, kad čia labai geras pasirinkimas. Aš beveliju, kad antras pasirinkimas užsienio kalbos šalia anglų kalbos, kuri yra įprasta, būtų lenkų, o ne rusų“, – radijo stočiai „Znad Wilii“ sakė Vyriausybės vadovė. Ji teigė, kad jokios kitos užsienio kalbos mokytojų visoms Lietuvos mokykloms neužtektų, o nemažai lenkų tautybės pedagogų atsilaisvins mažėjant mokinių skaičiui lenkiškose Rytų Lietuvos mokyklose.

Nors tai tebuvo viešas politikės pamąstymas aktualia tema, o ne kažkoks galutinis sprendimas, rusofiliška visuomenės dalis sureagavo taip, tarsi jau būtų pasirašytas Vyriausybės nutarimas nuo pirmadienio uždrausti rusų kalbą visose Lietuvos mokyklose. Pasipylė rusifikuotų intelektualų komentarai, kaip mes nuskursime dvasiškai, negalėdami originalo kalba skaityti Tolstojaus ir Puškino bei susikalbėti su uzbekais ir kirgizais.

Kadangi Kremliaus propagandos kanalų buvau pravardžiuojamas rusofobu gerokai anksčiau, negu tokios pažiūros dėl karo tapo madingomis, tai manau, kad turiu teisę ir netgi pareigą išsakyti savo poziciją šia tema.

Pradėkime nuo tariamai savanoriško vaikų pasirinkimo. Kai ateina laikas rinktis antrą užsienio kalbą, dauguma provincijos mokinukų tariasi su tėvais. O kadangi jų tėvai, jei tik nespėjo keletą metų padirbėti Anglijos fabrikuose, iš visų užsienio kalbų moka tik rusų, tai ir vaikams pataria rinktis ją, esą bus lengviau padėti, jeigu vaikas kažko nesupras. Kai namuose per šventes užstalėje skamba rusiškas popsas, o televizorius rodo rusiškai įgarsintus filmus iš piratinių dalijimosi platformų, tai vargu ar antrosios užsienio kalbos pasirinkimą lemia viltis, kad vaikai naktimis rymos prie Dostojevskio romanų.

Net jei per stebuklą taip nutiktų, tai klasikinė rusų literatūra, muzika ir teatras neša ne tik pagiringo dvasingumo ilgesį, bet ir labai daug didžiarusiško šovinizmo, paniekos kitoms kultūroms ir imperijos pakraščių tautoms. Nuo vaikystės išmokę rusų kalbą ir neproporcingai daug dėmesio skyrę rusų kultūrai lietuviai užsisklendžia tame pačiame „rusų pasaulyje“, apie kurio suvienijimą svaigsta Vladimiras Putinas. Sovietų Sąjunga žlugo prieš tris dešimtmečius, tapome Europos Sąjungos ir NATO nariais, bet mūsų verslininkai, sportininkai, aktoriai, kino režisieriai tarsi vilkai į mišką tebesižvalgo Rytų kryptimi. Ir beveik nieko nežino apie tuos kultūros lobius, kuriuos mums paliko unija su Lenkija ir Abiejų Tautų Respublika. Net prie mūsų didvyrės Emilijos Pliaterytės kapo, paminklų Kapčiamiestyje ir Vainežeryje dažniau pamatau gėlių puokštę, papuoštą raudonai baltomis juostomis negu trispalvėmis.

Lazdijų politikai gyrėsi, esą šiame krašte ir taip visi moka lenkų kalbą, nes sovietmečiu žiūrėjo Lenkijos televiziją, anuomet rodžiusią ne tik sovietinį šlamštą, bet ir vakarietiškus filmus. Tik užmiršo pasakyti, kad tų lenkiškų kanalų dabar nerasite nė vieno lazdijiečio televizoriuje. Bet užtat visas pasienis atsukęs antenas į Baltarusiją ir nuodija savo bei savo vaikų smegenis Lukašenkos propaganda ir toksišku pramoginiu turiniu.

Ne kartą esu girdėjęs, kaip iš matymo pažįstami mūsų rajono žmonės Seinų ar Suvalkų parduotuvėse arba turguje bando susikalbėti su lenkais: išmokę kelis lenkiškus žodžius įterpia juos į rusų kalbą ir tikisi, kad visi juos supras. Tik jaunimui kalbos barjeras neegzistuoja, nes angliškai gali susišnekėti su bendraamžiais iš viso pasaulio ir nereikia su latviu ar ukrainiečiu kalbėti rusiškai.

Kartą ieškojau LRT mediatekoje vienos sovietmečio laidos įrašo ir peržiūrinėdamas senienas negalėjau atsistebėti, su kokiu stipriu rusišku akcentu kalbėjo to meto lietuviai – ne tik okupacinio režimo kolaborantai, bet ir eiliniai darbininkai, menininkai, gatvėse kalbinti praeiviai. O kai savo nuostaba pasidalinau su žmona, ji priminė, kad aš pats 90-ųjų pradžioje gerokai dažniau ilgindavau trumpąsias balses ir neteisingai kirčiuodavau lietuviškus vietovardžius.

Pasiūlymas keisti rusų kalbą į lenkų labiausiai išgąsdino ne rusų kalbos mokytojus, kurie per keletą metų nesunkiai galėtų persikvalifikuoti, bet vyresniosios kartos lietuvių nacionalistus, įstrigusius tarpukario mąstymo spąstuose. Kai lietuvių tauta kūrėsi iš valstiečių, atmesdama lenkiškai kalbėjusių bajorų vizijas atkurti Abiejų Tautų Respublikos didybę, o Vilniaus krašto okupacinė administracija varžė lietuvišką švietimą ir persekiojo aktyvistus, mes sugebėjome taip susipriešinti, kad nebematėme bendro priešo, tik ir laukusio progos vėl mus pavergti. Tačiau dabar pagaliau esame sąjungininkai, senos žaizdos užgijo, nuoskaudos užmirštos ir jas piktybiškai priminti gali tik tyčia trokštantieji vėl mus sukiršinti, vien tik Rusijai naudingi idiotai.

Nesiūlau, kad moksleivių ir jų tėvų galimybės rinktis antrą užsienio kalbą visiškai nebeliktų. Gal šiauriniame Lietuvos krašte bus daugiau norinčiųjų mokytis latvių, Klaipėdos krašte – vokiečių kalbas, o mokyklos, turinčios puikių prancūzų, ispanų ar arabų kalbų specialistų, sugebės sudominti mokinius jomis. Bet tarp pasirenkamų kalbų bent 50-60 metų laikotarpiui, kol šį pasaulį paliks rusifikuotų lietuvių karta, rusų kalbos tarp pasirenkamų neturėtų būti. Nes pernelyg didelė rusų kalbą mokanti visuomenės dalis yra tarsi netyčia palikti praviri vartai į dvokiantį agresyvaus kaimyno pasaulį. O nuo jo visais laikais saugiausia buvo atsitverti spygliuota viela.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2023-02-24)

Š. Mažeikos nuotr.