Lietuvių kalbos mokytoja, kuri prisiminė norą rašyti

Šiandien, spalio 27 d. (12 val. Lazdijų viešojoje bibliotekoje), ir rytoj (12 val. A. Kirsnos bibliotekoje) - V. Milončiūtės knygos ,,Sielos žingsniai" pristatymas.

Kalbuosi su poete Vaiva Milončiūte, visai neseniai išleidusia pirmąją poezijos knygą. Vaiva – mūsų kraštietė, dabar gyvenanti Palangoje, tad ypač malonu ją pasveikinti ir pasigirti: Dzūkijos žemė išaugino poetę, Baltijos bangos nugludino.

- Ar tiesa, Vaiva?

- Taip, jūs teisi. Dar pridėčiau – deimantų į kišenes pripylė dvidešimt keturios aplankytos pasaulio šalys. Ateinančių metų pradžioje laukia kelionė į dvidešimt penktąją.

„Jau turbūt per toli įsibridau į tą Baltijos jūros vandenėlį...“

- Esate kilusi iš A. Kirsnos. Kas labiausiai įstrigę prisiminimuose? 

- Kiekvieną kartą grįžus į Aštriąją Kirsną grįžta ir jaunų dienų prisiminimai. Rytais prabundu ir nuščiuvusi klausausi pirmųjų kaimo garsų – šunų lojimo, pravažiuojančių mašinų ūžesio; atrodo, tuoj išgirsiu karvių mūkimą, tėvų ant kelio nešamų pieno bidonų skimbčiojimą, o tada į kambarį įeis mama ir pasakys: „Vaikai, laikas keltis į mokyklą!“

Įdomu pastebėti, kad prisiminimai nesensta, neblėsta, o kiekvieną kartą sugrįžus sužėri visu savo stulbinančiu ryškumu. 

Dažnai prisimenu dešimties litrų kibirus bulvių, kuriuos tekdavo priskusti cepelinams (buvome septynių asmenų šeima, gyvenome kartu su seneliais), iki vėlumos kraunamus šieno vežimus, uogavimus, grybavimus, kurie šiandien iškyla atminty kaip nuostabiausios iškylos su savo namiškiais, iškilmingiausias rudens šventes – bulviakasius, vasaros atostogų suvažiavusius praleisti kaime pusseseres ir pusbrolius... Mano vaikystės namai visada buvo pilni šurmulio, klegesio, ir tie prisiminimai man kaskart nuskamba tuo pačiu žodžiu – pilnatvė... Jau dabar nebeatskiriu, ar ėjimas perrišti karvių į sodą buvo darbas, ar malonumas, kaip ir šieno vežimas iki išnaktų ar bendrai šeimoje gaminami pietūs... Vaikystės prisiminimams užrašyti ketinu skirti dalį savo būsimos knygos.

Dar tebesimokydama penktoje klasėje panorau tapti lietuvių kalbos mokytoja. Kartais atrodo, kad gramatikos taisykles mokėjau nuo gimimo. Rašinėlių rašymas per lietuvių kalbos pamokas man buvo didžiausia šventė – nesuprasdavau klasės draugų, kurie kartais iš jų pabėgdavo: kaip galima bėgti iš šventės?.. Dar norėdavau būti bibliotekininke, bet tik todėl, kad galėčiau „gyventi“ bibliotekoje ir skaityti knygas; miškininke, nes labai mėgstu vaikštinėti po mišką; psichologe, nes norėjosi suvokti savo ir kitų žmonių elgsenos priežastis.

- Dabar gyvenate Palangoje. Atstumas tarp Palangos ir tėviškės – ganėtinai didelis, o gal ir mažas šiandienos žmogui? Koks jūsų santykis su gimtine šiandien? Ar vis dar traukia vaikystės takai? 

- Traukia ir dar kaip traukia grįžus pasivaikščioti vaikystės takais... Čia nurimsta širdis ir viskas tarsi atsistoja į savo vietas... Kiekvieną rytą atsikėlus tėvų namuose man yra šventa pareiga nueiti iki miško, aplankyti mokyklos teritoriją, žvilgsniu pamatuoti, kiek paaugo pušis prie mano vaikystės draugės namų, ir prisikvėpavus gaivaus miško oro parnešti namo bent kokį žolynėlį, kurį paliksiu ant palangės prisiminimui išvažiuodama. Atstumas nuo mano namų pajūryje iki tėviškės tikrai nemažas, tačiau jaučiu, kad dabar turiu ją netgi arčiau nei bet kada – savo širdy.

- Kokia jums atrodo A. Kirsna, o ir Lazdijų rajonas šiandien?

- Mano nuomonė bus labai subjektyvi... Aštrioji Kirsna, Lazdijų rajonas ir apskritai visa Dzūkija man yra vietos, kur grįžus uždainuoja širdis. Aš nemoku objektyviai vertinti, nematau, kad čia kažko trūktų ar būtų per daug. Man čia visada buvo ir bus lietuviško rojaus kampelis su žaliuojančiais miškais, tyvuliuojančiais ežerais, paprastais ir šiltais žmonėmis, kur kiekvienas sutiktas pažįstamas žmogus turi laiko su manimi pasikalbėti. 

- Ar niekad nekilo noras sugrįžti gimtinėn? O gal vasaromis laukiate visų artimųjų ir giminaičių Palangoje? Juk visi atostogauti lekiame pajūrin. 

- Tokių minčių buvo ir ne kartą. Tačiau suprantu, kad jau turbūt per toli įsibridau aš į tą Baltijos jūros vandenėlį... Čia mano mylimas studijų miestas Klaipėda, kur mėgstu išėjusi pasivaikščioti pasinerti į jaunystės dienų prisiminimus, čia gimė vaikai, vyras turi susikūręs verslą, kurio negalėtų išsivežti kartu su savimi, be to, vaikštinėti po pajūrio pušynus arba, kada tik norisi, atsidurti prie jūros per dešimt minučių yra tokia prabanga, kurios atsisakyti tikriausiai būtų labai nelengva. Atvykstančių pabūti prie jūros giminaičių vasaromis sulaukiu, tačiau ne taip dažnai, dažniau pati juos aplankau.  

Išleidus pirmąją poezijos knygą, gyvenimas pasikeitė: tapo laimingesnė, ramesnė

- Esate ne tik poetė, bet ir mama, šeimininkė, turite ir profesiją, ir darbą, ir pomėgių. 

- Taip, esu mama dviejų vaikų, kurie jau žengia pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Dukrai Godai vasarą sukako dvidešimt vieneri, sūnui Ignui šį rudenį bus devyniolika. Kad nebėgčiau paskui juos su sumuštiniu rankoje, kaip kartais norisi, o leisčiau patiems tvirtėti savuose gyvenimuose. Teko pasigilinti į save ir paklausti: o ką gi aš norėčiau veikti dabar, kai vaikai jau užaugo? Atsakymų ilgai laukti nereikėjo – širdį užplūdo šilti kelionių prisiminimai, prisiminiau norą rašyti, kuriam iki šiol nelabai turėjau laiko ir jėgų, ir sąsiuvinio kamputyje dar tebesimokant Klaipėdos universitete užsirašytą sakinį – „Norėčiau turėti laisvą profesiją, kad galėčiau keliauti ir dalintis įspūdžiais“ . Savo nuo penktos klasės puoselėtą svajonę įgyvendinau – esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja bei etnografijos būrelio vadovė. Tiesa, ilgokai save kramčiau dėl to, jog palikau tiek mokytojos darbą mokykloje, tiek kalbos tvarkytojos darbą Palangos miesto savivaldybės administracijoje. Tačiau širdis žinojo už mane geriau ir vedė į platesnius, gilesnius vandenis... Nurimau tik supratusi, kad lietuvių kalbos mokytoja nuo šiol būsiu gal net labiau – juk mano literatūrinius kūrinius skaitys daug žmonių ir galbūt kažko iš jų pasimokys. 

Mano, kaip namų šeimininkės, gyvenimas irgi tapo įdomesnis – dažnai virdama sriubą pilvui išverdu ir antrą – literatūrinę. Na, o laisvalaikiu, jeigu galėčiau jį taip pavadinti, būnu su šeima arba ką nors skaitau, vaikštinėju po mišką, prie jūros, mokausi groti pianinu bei gilinu rusų ir anglų kalbų žinias.

- Kokios mintys, emocijos aplankė, paėmus į rankas savo knygą?  

- Jausmas tikrai panašus kaip gimus pirmagimei dukrai. Atrodo, pasaulis nušvito visai kitomis spalvomis. Sunku buvo patikėti, kad mano svajonė štai ėmė ir virto tikra eilėraščių knyga.

- Vyrus poetus įkvepia mūzos. Kas įkvepia jus? Kaip gimsta naujas eilėraštis?

- Įkvėpimas rašyti mane aplanko pačiais įvairiausiais būdais: pamačius į kiemą atbėgusį vaiką, perskaičius patikusią frazę, žvilgtelėjus į dangumi plaukiančius debesis ar prisiminus kurią nors kelionę. Tai visada įvyksta netikėtai. Tad vaikštau ir ieškau arba būnu ir laukiu. Žinau – ateis, tik nežinau, kada... Dažnai pabundu anksti ryte nuo iš krūtinės besiveržiančio jausmo. Tada keliuosi, imu rašiklį ar telefoną arba sėdu prie kompiuterio ir rašau, rašau... Pradžioje būdavo sudėtinga suvaldyti tą besiveržiantį srautą, dabar jau įpratau.

- Nauja poezijos knyga – tai tarsi paraiška naujam gyvenimo etapui. Ar pasikeitė gyvenimas išleidus knygą?

- Taip, gyvenimas tikrai pasikeitė. Aš tapau laimingesnė ir ramesnė. Sulaukusi tokių pirmųjų savo kūrybos skaitytojų atsiliepimų, kaip „labai gražu“, „tavo kūryba nepakartojama“, buvo netgi toks – „tau negalima nerašyti“, rašau su dar didesniu džiaugsmu ir entuziazmu. Jaučiu, kaip laikas ėmė tekėti mano naudai ir kad pagaliau darau tai, kas man teikia nenusakomą malonumą ir kartu įprasmina šį mano žemišką gyvenimą.

- Kaip pati vertinate tai, ką parašėte? Sau esate griežta kritikė ar paliekate tai skaitytojų teismui? 

- „Sielos žingsniais“ aš visų pirma be galo džiaugiuosi – juk tai pirmoji mano knygelė... Na, o vertinu ją devintukui, nes kai kuriuos eilėraščius teko šiek tiek „timptelėti už ausų“. Pradėjusi publikuoti savo eiles socialiniame tinkle pirmųjų skaitytojų atsiliepimų laukdavau su nekantrumu ir jauduliu, tačiau jie mane labai nuramino ir pradžiugino. 

Mano šeimoje visi draugavo ir tebedraugauja su knyga, tad ji yra ir mano draugas bei nuolatinis palydovas. Skaitau ne tik poeziją, man patinka ir kiti kūrybos žanrai. Iš daugelio rašytojų ar poetų mokausi reikšti mintis, dėlioti žodžius, atrasti tinkamus rimus ir ritmus. Kūrinių vertinti nebedrįstu, nes nebežinau, kaip galėčiau vertinti kito žmogaus nueito kelio, sukauptos gyvenimo patirties jausminę, žodinę išraišką. Kur tie svertai, tie matai, kuriais galėčiau tai daryti? Mokytis iš kitų, mėgautis jų dalijimusi savo patirtimi – taip. Bet vertinti? Palieku pačiai sau šį klausimą atvirą.

- Sakoma, kad kiekvienam rašytojui, poetui, išleidus pirmąją knygą, kyla klausimas: ar rašyti toliau? Ar sau uždavėte tokį klausimą? Ar po pirmosios išleistos knygos nesijaučiate įsipareigojusi skaitytojui rašyti toliau? 

- Ne, tokių klausimų man nekilo. Rašyti ir leisti savo kūrybos knygas buvo mano viena didžiausių gyvenimo svajonių, tik reikėjo tai iki galo suvokti, patikėti savimi ir pradėti. Ir kadangi kūryba prasiveržė tarsi srauni upė, dar nepasirodžius pirmajai knygutei, jau turėjau pusę parašytos antros, taip pat turiu dvi pradėtas rašyti knygas – prozos kūrinių ir gyvenimo prisiminimų. O šiuo metu baigiu antrąją eilėraščių knygelę „Vasaros namai“, ji turėtų pasirodyti šių metų pabaigoje arba ateinančių pradžioje.

- Jūsų knygos pristatymas numatytas ir Lazdijų viešojoje bibliotekoje. „O gal niekad nebus taip gerai, kaip gerai yra šiandien“ (V. Milončiūtė). Tikiuosi, kad šiuos savo žodžius galėsite ištarti ir jūs, ir susirinkusieji.

- Labai laukiu susitikimų su savo žemiečiais – tikiuosi, kad jie bus labai šilti, įdomūs, įkvepiantys. 

Knygos „Sielos žingsniai“ pristatymas Lazdijų viešojoje bibliotekoje numatytas spalio 27 d. 12 val., A. Kirsnoje – spalio 28 d. 12 val.

Dineta Babarskienė, ,,Lazdijų žvaigždė", 2022-10-14
 

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.

Komentarai

affiliate marketing programs for natural supplements<br> <br> tips for successful pharmacy affiliate marketing<br> <br> creating a health blog course<br> <br> remote work tools<br> <br> <br> <br> Here is my homepage: <a href="http://laererforum.rasmusvestergaard.com/community/profile/margerycallende/">affiliate marketing on social media</a>

successful passive income ideas for canadian doctors<br> <br> part-time work for pharmacists in big cities making money <br> <br> from online consultations as a doctor<br> <br> virtual assistant jobs from home<br> <br> <br> <br> Look into my web blog: part-time work for hospital-based pharmacists <br> <br> - https://shinwoo21.com/bbs/board.php?bo_table=free&wr_id=115423

Online drugstore for Glipizide without prescription diabetes medication online no Rx<br> <br> Score some sick discounts on diabetes drugs online Discounted diabetes drugs for sale online<br> <br> <br> <br> Feel free to visit my web page :: but I don't want to pay full <br> <br> price or go to a doctor - https://wiki.rolandradio.net/index.php?title=Get_Your_Diabetes_Meds_Delivered_To_Your_Doorstep_-_Convenient_Option

What's up, yes this article is actually nice and I have learned lot <br> <br> of things from it on the topic of blogging. thanks.<br> <br> <br> <br> my blog - The Power of Affiliate Marketing: Join Our Natural Supplements Affiliate <br> <br> Program and Start Earning Today! - https://you-can-win-or-winning.blogspot.com/2023/03/join-our-natural-supplements-affiliate.html