R. Sadauskas-Kvietkevičius: Lazdijų mero rinkimų „Eurovizija“: senos dainos ir naujos suknelės

Ar kada pagalvojote, kuo mero rinkimai mūsų rajone skiriasi nuo nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos? Žinau, kad pats svarbiausio vietinės politikos įvykio lyginimas su popkultūros renginiu iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti banalus, bet įsibėgėjanti rinkimų kampanija vis labiau į jį panašėja.

Pirmasis ir turbūt svarbiausias skirtumas – mero rinkimuose, skirtingai nuo „Eurovizijos“ atrankos, dalyvauja ir ankstesnių rinkimų nugalėtoja. Nesvarbu, kad ją į sceną atlydėję muzikantai iš kaimo kapelos virto šokių muzikos grupe, bet pritariamieji balsai skamba taip pat. Prizinės vietos didžiojoje „Eurovizijoje“ ji nepelnė, bet ir gėdos mums nepadarė. Konkursinę dainą jai parašė ir muziką sukūrė profesionalai, bet priedainis kažkur jau girdėtas, o išklausęs visą kūrinį pagaunate save niūniuojant jo melodiją.

Rinkimų kampanija mūsų rajone neįsivaizduojama be Lazdijų pilvelyčių – kandidatų, kurie niekada nelaimi, net į antrąjį turą nepatenka, bet kantriai dalyvauja atrankoje nuo tų laikų, kai nemaža dalis dabartinių rinkėjų dar nebuvo gimę. Rinkimų kampanija jiems yra puiki proga priminti apie save ir neabejotinai atsiperka. Kas belaimėtų, vis tiek turės sudarinėti koaliciją savivaldybės taryboje ir už palaikymą jiems skirti gražiai pavadintas pareigas.

Nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos šūkis „Pabandom iš naujo!“ labiausiai tinka kitam visiems žinomam kandidatui. Nes aną kartą jam visai nedaug trūko iki pergalės, o dabar būtinai norisi įrodyti, kad SMS žinutėmis balsavę žiūrovai suklydo pasirinkdami ne jį. Daina sulipdyta iš praeito amžiaus parapijos choro „Graudžių verksmų“ dėl jaunimo praganytų krikščioniškų vertybių, bet ritmas jau šiuolaikinis. Dauguma ištikimiausių jo gerbėjų ir plačios giminės narių nubalsuos net neišklausę kūrinio iki galo, bet ar jų užteks, pamatysime tik komisijai paskelbus superfinalo rezultatus.

Šiemetės „Eurovizijos“ atrankos siurprizas – konkurse dalyvaujanti buvusių atrankų komentatorė, anksčiau negailėjusi patyčių nusidainavusiems vokalistams ir nesuderintų spalvų rūbais į sceną išėjusioms grupėms. Aiškinti kitiems, kaip reikia dainuoti, jai jau nusibodo, todėl pati raunasi į sceną tarsi tankas. Dar keisčiau, kad naujoji žvaigždė pasirodo su publikai jau nusibodusia politikos veteranų grupe, kurią visi jau vadino iširusia. Dainuoti ji taip ir neišmoko, todėl bando repuoti kažką apie sunkų varguolių gyvenimą lūšnynuose tarsi afroamerikiečiu apsimetantis tadžikas. Dainos teksto žiūrovai vis tiek nesupranta, bet ploja išgirdę pažįstamus keiksmažodžius. Kiek iš jų nepatingės išsiųsti SMS, aš nežinau, bet tikriausiai nežino ir pati kandidatė.

Dar yra gražus būrelis beveik niekam nežinomų atlikėjų, kurie kalba prieš kameras taip, tarsi iš tikrųjų tikėtųsi laimėti atranką ir nustebinti pasaulį didžiojoje „Eurovizijoje“. Bet iš tikrųjų ir jie patys, ir organizatoriai, ir visi žiūrovai puikiai supranta, jog šitie konkursantai atėjo čia tik pasinaudoti proga pasireklamuoti. Todėl klausant muzikos ir dainų žodžių, žiūrint į atlikėjų išvaizdą scenoje ir klausantis pasisakymų apima svetimos gėdos jausmas ir norisi perjungti televizoriaus kanalą į senų „Midsomerio žmogžudysčių“ serijų pakartojimą.

Skirtingai nuo „Eurovizijos“, mero rinkimų scenoje galima pasirodyti su sena ir visiems jau girdėta daina, sukeisti vietomis priedainio eilutes arba žiopčioti pagal kitų įrašytą fonogramą, tikintis, kad publika to nepastebės. Galima neatvykti į atrankos filmavimą, gražiai pavadintą kandidatų debatais, ir vis tiek jūsų pavardė bus balsavimo biuletenyje. Tačiau išlaidos padoriam kandidatavimui su visais lankstinukais, politinės agitacijos plakatais, gastrolėmis po bažnytkaimių kultūros namus, reklama spaudoje ir socialiniuose tinkluose maždaug prilygsta dalyvavimo „Eurovizijoje“ kainai. O pralaimėjusieji negauna jokių paguodos prizų, išskyrus unikalią patirtį, sukauptą įveikiant scenos baimę ir atsikratant iliuzijų, kad visi, kas į akis šypsosi ir žada už jus balsuoti, taip ir padarys.

Kasmet sau kartoju, kad nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos šiemet jau tikrai nežiūrėsiu, bet vos tik pasipila šmaikštūs virtualių draugų komentarai feisbuke, negaliu likti nuošalyje. Todėl kiekvieną šeštadienio vakarą įsijungiu televizorių, kad ir aš turėčiau moralinę teisę aimanuoti, kaip nėra už ką balsuoti ir šiemet jau tikrai neišlipsime iš paskutinės vietos.

Ir jeigu šį kartą nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje ne aš vienas nerasiu atlikėjo, kurio numerį būtinai norėčiau įrašyti žinutėje, tai nugalėtoją išrinks būrelis konkurso dalyvių draugų ir šeimos narių. Kieno jis bus didesnis, tas ir švęs pergalę.

Iš „Eurovizijos“ verta pasiskolinti ir pritaikyti savivaldos rinkimams vieną jos nerašytą taisyklę: vos tik pasibaigia atranka, visi užmiršta dalyvių tarpusavio konkurenciją ir vieningai palaiko mūsų šalies atstovą. Taip ir mes, išsirinkę savo rajono valdžią, galim bent pabandyti visą kadenciją iki kitos rinkimų kampanijos pradžios drauge padirbėti savo kraštui nesidalindami pagal politines pažiūras, užuot piktdžiugiškai laukę rinkimų nugalėtųjų nesėkmių.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2023-01-27)

Š. Mažeikos nuotr.