Suvalkietė ir moldavas, kalbantis kaip žemaitis, šaknis įleido Birutėje: „Tinka žemė“

„Mes abu su vyru – žemės vaikai“, – sako Virginija Spiridonova iš Birutės kaimo. Tačiau šaknis įleisti ne visur tinkama žemė buvusi.

Pasakoja būsimą vyrą sutikusi Alytuje, kuriame jis tarnavo kariuomenėje. „Bandėme kurtis Moldavijoje. Man labai patiko. Ir šalis graži, ir žmonės geri, smagu buvo ten pagyventi, bet traukė namo, į Lietuvą. Vyras tam neprieštaravo, Lietuva jam patiko, žmonės taip pat, ypač dzūkai“, – sako ji.

Virginijos vyras greitai išmoko lietuviškai. „Aš jam ir diktantus diktuodavau, ir skaitydavo jis. Norėjo išmokti lietuviškai, pirko knygas ir vis sakydavo, kad tikrai išmoks, taip ir buvo. Tik kiti vis paklausia, ar jis kartais ne iš Žemaitijos“, –  šypsosi Virginija. Pagal išvaizdą, sako žmona, jau neatskirsi nuo lietuvio: anksčiau juodi gražūs plaukai lyg ir išduodavo, kad jis – ne vietinis.

Ragavo jiedu ir emigrantų duonos: 13 metų gyveno ir dirbo užsienyje. „Norėjosi užsidirbti. Lietuvoje vyras turėjo versliuką, bet viskas sustojo, tad teko važiuoti į užsienį. Vyras nelabai norėjo, aš su sūnumi išvažiavau, paskui ir jis atvyko“, – pasakoja moteris pridurdama, kad Lietuvoje dirbo ir siuvėja, ir pardavėja.

Nors Virginijai patiko Anglijoje, tačiau, kaip pati pripažįsta, ne tokia vis tik žemė buvusi: „Ir vėl žemė netiko“. Ir svetimos kalbos neišmoko gerai, ir namai traukė. Kai pagalvodavo apie savą kraštą, net kvapą užimdavo.

Dabar vysto jiedu...

Plačiau – naujausioje „Lazdijų reklamoje“ (2023–01–17).