Bičių įgėlimams alergiška direktorė, kuri bitininkauja: „Iš pradžių eidavau su vaistinėle ir vandenuku“

„Bitininkystė man buvo nesvetima nuo pat vaikystės“, – prisipažįsta vienos didžiausių rajono darboviečių, viešosios įstaigos Lazdijų socialinių paslaugų centro direktorė Lina Saladuonienė, atvykusi pas mus, kaip iškart galima suprasti pagal akcentą, iš Suvalkijos. 

Prieš dvejus metus dėdė bitininkas ją pasikvietęs pagelbėti savo dideliame bitininkystės ūkyje. Taip viskas ir užsisukę: dabar ponia Lina įkūrė savo bitininkystės ūkį. Tiesa, bičių šeimų kol kas dešimt, tačiau tai tik pradžia. Nors apie plėtrą bitininkė kalba nedrąsiai, tačiau tuo domisi, mano, kad vertėtų pasinaudoti parama, teikiama bitininkams, mat reikėtų atnaujinti avilius. 

Tiesa, bičių dūzgimas ją lydi visą gyvenimą: anapilin iškeliavęs tėtis Zenius taip pat bitininkavo, medaus savai šeimai niekad netrūko – jam Linutė pagelbėdavo, bet pastebėjo, jog yra  alergiška bičių įgėlimams, jie sukeldavo nepageidautiną reakciją.

Bitininkavo ir jos sesė, turėjo labai didelį bitininkystės ūkį, dabar to nedaro, bet šiemet atskridę spiečiai apsigyveno tuščiuose aviliuose šalia pasodintų levandų. Sesė norėjo geranoriškai perduoti savo naujakures Linai, kuri šiemet taip atsakingai kibo bitininkauti. „Turėk tu“, – trumpai pasakiusi Lina, tikėdama sesės sugrįžimu į bitininkystę.

L. Saladuonienei tai – pirmieji bitininkavimo metai: pirmas pavasaris, pirma vasara, laukia žiema. Bet ji triūsa nepailsdama ir dėlioja savo darbus taip: penkias dienas – Lazdijuose, savaitgalis – vėl ne namuose Kalvarijoje, o savo ūkyje, pas bites, savuose laukuose, pas mamą, Liubavo seniūnijoje, Klinavo kaime.

Seno bitininko prašymas pagelbėti bityne padėjo įveikti baimę

Noras bitininkauti nugalėjęs: į bityną nešdavosi vaistinėlę ir vandenuko. Taip L. Saladuonienė pradėjo savo bitininkės kelią pas savo dėdę, kuris, pakvietęs giminaitę pagelbėti savo ūkyje, prašė: „Padėk, vaikeli, nėra kam.“ 

Neslepia, iš pradžių tikrai bijojusi. „Jei kas nutiks, suteiksiu pagalbą“, – žadėjo bitininkas. Lina patikėjo dėde, senu bitininku, nugalėjo baimę, kaip pati sako, rimtai nusiteikė ir peržengė per save. Prisipažįsta, ją taip viliojęs bičių dūzgimas, užburiantis nektaro, medaus kvapas, o ir darbas prie bičių neįtikėtinai ramino, lyg kokia stebuklinga lazdele mostelėjus. „Užburia ir ramina, net sklindantis iš dūminės kvapas mane gerai nuteikia. Labai geros emocijos pas bites apima“, – tvirtina bitininkė. 

Dabar pasvarsto, kad gal buvo daugiau psichologinė baimė nei alergija nuo įgėlimo: „Na, įgėlė, lyg skauda, bet lyg nieko, labiau skauda nei dusina. Tik kai jau į veidą įgėlė, reikėjo pagalbos.“

Didelis dėdės bitininkystės ūkis – Vilkaviškio savivaldybėje, ten ji važiuodavo, ten jiedu susiklausę darbuodavosi. Ir štai žinia: senasis bitininkas, garbaus amžiaus, jau virš 80 metų, netikėtai mirė, kovido neatlaikė. Dėdienei su bitėmis tvarkytis – jau ne tas amžius.

Bitukes reikia mylėti ir jėgų turėti

Taip 10 šeimų bičių iš dėdės atkeliavo į Linos ūkį. „Bitukes reikia mylėti ir jėgų turėti“, – taip moteriškai kalba Lina. Tai tikra tiesa, patvirtina bitininkai vyrai pritardami, kad bitininkystė nuo seno – vyriškas užsiėmimas, moterų bitininkių pasitaiko, bet tikrai nedažnai. Ir pati Lina seniai įsitikino, kad pakelti korį pilną medaus reikia jėgos, o dar ir visi kiti darbai – juk viskas ant jos moteriškų pečių. Tačiau meilė šiam Dievo padarėliui, nešančiam stebuklingą gardėsį, padarė savo. Lina ėmėsi bitininkauti, turi ir pagalbininkų: dukrą, žentą. 

„Keturiolika metų, kaip cukraus nevartojame, tik medų“, – prisipažįsta L. Saladuonienė pridurdama, kad apie 20 litrų medaus per metus tikrai prireikia. Dabar mėgaujasi savuoju, skaniaisiais koriukais, tik duonelė, žiedadulkių rinkimas – ateities planuose. Liubavo seniūnijos tradicinėje šventėje „Sugrįžkime į tėviškę“ buvęs pirmasis prisistatymas jos, kaip bitininkės, bitininkystės ūkio savininkės. Ir medų jau sukę ne kartą, ragavę, dabar bus liepinio medaus. Sako, jau tris kartus suko medų, jo šiemet mažiau, nei gerais metais įprastai būna.

„Kartą per savaitę visada pasižiūriu, kas ten dedasi pas bites“, – sako 88 darbuotojų kolektyvui Lazdijuose vadovaujanti L. Saladuonienė. Visus įrankius, reikalingus bitininkauti, turi – tėčio palikimas. Ko pritrūksta – nusiperka.

„Tiesa, kai tuos 10 avilių iš dėdienės parsivežiau tėviškėn, pasikviečiau seną, gerai išmanantį apie bites bitininką, kad kartu apžiūrėtume, ar viskas mano bitukėms gerai. Dabar jau – pati, dukra padeda, žentas“, – teigia ji. 

Net ir savo atostogas derino prie bičių. Jau galvoja apie žiemą, visa šeima daug skaito, domisi, žiūri Algirdo Amšiejaus vaizdo įrašus, mat bitės ne juokais apžavėjo. „Jau ruošiamės, kaip viską teisingai padaryti, kad bitelės saugiai peržiemotų. Tai bus pirmoji jų žiema pas mus, tad ir apie vaistus, ir maistą dabar galvojame“, – sako bitininkė. 

Ūkininkauja: jei prireiktų, traktorių vairuoti moka

Tiesa, bitininkystės ūkis – ne vienintelis Linos ūkis, jų šeima visad ūkininkavo. Pradžioje ūkis mišrus buvęs, dabar augalininkyste užsiima. 28 hektarai – ponios Linos valdos: tai pievos, dirbama žemė. Mirus vyrui, moteriai susitvarkyti su visais ūkio darbais padeda žentas. 

L. Saladuonienė prisipažįsta – baigusi Marijampolės žemės ūkio technikumą, darbavosi žemės ūkio sektoriuje, jai visi kaimiški darbai nesvetimi. Dabar to, aišku, nereikia, tą daro žentas, bet jei reikėtų, traktorių vairuoti moka. 

Ji visad sakydavo, kad prižiūrėti gyvulius jai patinka: „Vis sakydavau, kad man geriausia su gyvuliukais.“ 

Tik gyvenimas ėjo savo keliu: Lina pasuko į pedagogiką, baigė Marijampolės aukštesniąją mokyklą, pasirinko teologiją, mat jų šeima religinga. Dirbo tikybos mokytoja Kalvarijoje, Jungėnuose. Tačiau gimtinės laukai, iš tėvų paveldėta žemė, jų šeimos puoselėjamas ūkis, kaip ji pati sako, visada buvo šalia. Nors tai sunkaus darbo reikalaujanti veikla, bet kitokia, savaip atpalaiduojanti. „Būdama gamtoje, užsiimdama žemdirbiškais darbais, aš įgaunu lyg kokios stiprybės“, – neslepia ji. Toliau tęsė mokslus, studijavo, nestovėjo vietoje: baigė mokslus Vilniaus universitete, įgijo socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją. 

Sakoma, bitininkai – geri žmonės. Gal todėl širdies šilumos poniai L. Saladuonienei nepritrūksta dabartiniame darbe, tokioje itin jautrioje srityje, kur pagelbėti tenka patiems pažeidžiamiausiems. 

Dineta Babarskienė, ,,Lazdijų žvaigždė"