M. Kubilius: dėl ligoninės išlikimo triukšmą kelsim, jei reikės – piketą rengsim...

Noriu papasakoti, ką patyriau sustreikavus sveikatai ir kodėl visais įmanomais būdais reikia išlaikyti Lazdijų ligoninę, kurią nori Vilniaus biurokratai uždaryti.

Prieš keletą savaičių man namuose pablogėjo sveikata, sutriko širdies ritmas, todėl prisireikė medikų pagalbos.

Žmona paskambino greitajai, tačiau ją nebuvo taip lengva išsikviesti. Užtruko, nes atsiliepę pradėjo klausinėti, kiek man metų, kuo sirgau ir sergu, ar nesiseilioju, ar nevartoju narkotikų. Dar klausė, ar užsimerkęs esu, ar atsimerkęs, pritrūko, kad paklaustų, gyvas ar miręs, kokio numerio batus nešioju.

Dėl tokių absurdiškų klausimų mane siutas paėmė – nesveika, silpna, o turiu jiems apie save pasakoti. Trūko kantrybė, trenkiau telefono ragelį ir nusprendžiau pats pasiekti Lazdijų ligoninę... Išėjau iš namų ir pasiramsčiuodamas skaudančią koją ramentais lėtai klibinkščiavau šaligatviu ligoninės link. Staiga sustojo greitosios pagalbos automobilis – medikai suprato, kad aš šaukiausi jų. Gavau pylos, kad nepalaukiau namuose, bet įsodino ir nuvežė į ligoninės priimamąjį. Paguldė į atskirą palatą, padarė kai kuriuos tyrimus, atliko testą koronavirusui nustatyti.

Norėčiau padėkoti slaugytojoms Jūratei Juodzevičienei bei Linai Dapkūnienei, kurios manimi labai rūpinosi, nuolat klausdavo, kaip jaučiuosi, stengėsi pagerinti mano savijautą.  

Po paros atėjo atsakymas, kad nesergu virusu, todėl buvau paguldytas į ligoninės Vidaus ligų skyrių. Čia pamačiau, kaip gydytojos Virginija Naudžiūnaitė ir Rita Griškelytė kartu su slaugytojomis nuoširdžiai dirba ir rūpinasi ligoniais, jiems padeda. Man patiko matyti, kaip šiame skyriuje medikai darniai, nuoširdžiai vieni kitiems padėdami dirba, nes anksčiau, kai skyriui vadovavo kita gydytoja, buvo šiek tiek kitoks vaizdelis.

Gulėdamas ligoninėje įsitikinau, kad medikai nuoširdžiai dirba labai reikalingą darbą, negailėdami laiko ir pastangų rūpinasi mūsų sveikata, suteikia pagalbą, mus gydo. Tačiau susidariau nuomonę, kad Lazdijų ligoninė, medikai, jos vadovas ne visada sulaukia visokeriopos pagalbos iš rajono savivaldybės, kitų šalies institucijų. Juk vis garsiau kalbama, kad įvykdžius sveikatos reformą mūsų ligoninės neliks arba ji labai mažai rajono gyventojams teiks paslaugų, o mes jų turėsime ieškoti kituose miestuose ar rajonuose.

Tai nėra normalu, nes dabar Lazdijų ligoninė neišnaudoja visų savo pajėgumų – pusė patalpų tuščios. O juk žmonės nuolat serga, skundžiasi dėl įvairių vidaus ligų, sąnarių skausmų ir t. t. Tai kas trukdo juos čia gydyti, kas trukdo įrengti daugiau patalpų? Manau, jeigu uždarys Lazdijų ligoninę, bus padaryta nepataisoma žala rajonui, sakyčiau, netgi įvykdytas genocidas prieš rajono gyventojus.

Todėl kreipiuosi į rajono merę Ausmą Miškinienę prašydamas imtis visų galimų priemonių, kad Lazdijų ligoninė išliktų. Mes išrinkome Jus tam, kad gintumėte mūsų, rajono gyventojų, interesus – Jūs tą žadėjote. Priminsiu, kad prieš savivaldybės mero rinkimus žadėjote stengtis dirbti taip, kad rajone būtų kuriamos naujos darbo vietos, klestėtų turizmas, sklandžiai dirbtų mokyklos, sveikatos priežiūros įstaigos ir, aišku, Lazdijų ligoninė.

Tačiau Jūs nuėjote lengvesniu keliu, nuolat savo nuotraukomis viešindamasi ir rodydama savo grožį laikraščių puslapiuose. Pripažįstu, esate jauna ir graži kaip gėlė, tačiau mums reikia tokios, kuri būtų darbšti kaip bitė, kuri vis daugiau atneštų naudos rajonui.
Nepamirškite, jūsų kadencija ne amžina, tuoj baigsis, reikės suskaičiuoti, ką gero padarėte rajono gyventojams. Aš bent jau nematau didesnių nuopelnų. Na, gal tik tai, kad vieną partiją palikusi įkūrėte „skverneliukų“ partiją.

Todėl kviečiu, kol nevėlu, susiimti ir skirti daugiau jėgų ir pastangų, kad Lazdijų ligoninė išliktų ir teiktų kuo daugiau medicinos paslaugų. O jeigu ligoninę visgi bus nuspręsta uždaryti, aš pažadu lazdijiečius bei rajono gyventojus surinkti ir sukviesti į piketą prie rajono savivaldybės pastato. Pakviesiu ligonius, kurie turi įvairių sveikatos sutrikimų, šlubus, luošius ir pusiau aklus senjorus, kad pamatytumėme: jų interesų reikia paisyti, jiems padėti, o ne tik žadėti. Dar norėčiau, kad su žmonėmis, atėjusiais į piketą, išdrįstumėte išeiti pasikalbėti Jūs, o ne koks vicemeras ar padėjėjas. Nebijokite, norėsime pasikalbėti taikiai, užanty nei akmenų, nei plytų neturėsime.    

Marijonas Kubilius, lazdijietis, vienas pirmųjų Sąjūdžio narių rajone, buvęs savivaldybės tarybos narys, Sausio 13-osios gynėjų draugijos narys

(„Lazdijų žvaigždė“, 2022-04-22, nuomonė)