Poetas J. Žibūda Kapčiamiesčio giriose gyvena atsiskyrėlio gyvenimą, pilną darnos su gamta ir kasdienės kūrybos

Rugsėjis beveik įpusėjo, automobilio termometras rodo +22, o aš važiuoju Kapčiamiesčio miškų keliukais paskui būsimą savo pašnekovą Joną Žibūdą į Menciškę. Seniai galvojau aplankyti tą paslaptingą, nutolusį nuo rajono centro gyvenimo tašką. Bet to, laiko vis stoka. O ir į Menciškę taip paprastai nenuvažiuosi. Veltui vargtumėte kaimo ieškodami, jokia navigacija iki ten neveda. Tačiau mūsų rajone, o ir visoje Lietuvoje, yra dešimtys tokių, kurie kelią ten mintinai žino. Vieni – čia kadaise gyvenę. Arba turintys giminės šaknų. Kiti pasirinkę Menciškę dėl gražių vietų, dėl galimybės gyventi visiškoje užmarštyje, nežinioje ir ramybėje vasaromis. Ir tik keturi yra, kurie gyvena čia ištisus metus. O kadaise kaime buvo 40 gyvų namų. Ir net mokykla. 

Menciškės kaimas – lyg atradimas

Menciškę šiemet prisiminiau naršydama feisbuke. Dėl to, kad Jonas Žibūda įdėjo armonikininkų šventės, kuri šiame kaime, pasirodo, jau trečius metus iš eilės organizuojama, nuotraukas. J. Žibūda, kaip vėliau paaiškėjo, yra vienas iš keturių nuolatinių šio kaimo, išsibarsčiusio miškuose abipus Ančios upės, gyventojų. Ir vienas iš trijų kartu su Kapčiamiesčio seniūnu Virginijumi Goliku bei Modestu Jančiuliu, vilniečiu, sostinėje didžiausias šventes organizuojančiu, armonikininkų šventės organizatorių. Pasiutiškai myli savo kaimą, nuo 2018 metų čia, retkarčiais išvykdamas į šeimos namus Alytuje, gyvena nuolat. Jam smagu, kad kaime atsirado ši armonikininkų šventė, kad joje kasmet vis daugiau svečių. Šiemet, prisijungus Modestui Jančiuliui, atsirado daugiau modernumo – ir dekoracijos iš Vilniaus, ir garso aparatūra geros kokybės. Buvo pastatyta scena. Dalyvavo ansambliai iš Alytaus, Varnėnų, Kapčiamiesčio. Net ir Menciškės kaimo kapela buvo sukurta – trys broliai Benošiai, dviejų iš jų žmonos. Daug pavienių armonikininkų. Šventė, pasak Jono, kasmet vis didesnė, smagesnė.  Net savo vėliavą ji jau turi – tuo Modestas pasirūpino. 

Kasdienis gyvenimas, pasak Jono, Menciškėje būna visoks: ir karštos vasaros, ir labai sniegingos žiemos. Pamena 2021-ųjų žiemą. Daug sniego ji atnešė. Jokiu transportu Kapčiamiesčio nepasieksi – daugiau nei 3 kilometrai miško kelio buvo neišvažiuojama. O jam reikėjo į miestelį, tad brido su rogutėmis. Turėjo svarbių priežasčių. Pirma – baigėsi dujų balionas, o dujomis jis retkarčiais namus pasišildydavo. Antra – tik galamaišis buvo likę avižų, kuriomis jis prisijaukintas stirnas vaišindavo. Todėl ir nuėjo, ir parėjo pėsčiomis. Ir taip – ne vieną kartą...

Šaknis gimtinėje įleidžia nebe pirmą kartą

Jono Žibūdos sodyba Kapčiamiesčio girių viduryje – tarsi dvaras: laukymėje stovi nedidukas gyvenamasis namas su įspūdingo dydžio bokšteliu, ūkiniai pastatai, kuriuos gražiai juosia paties Jono iš akmens ir metalo sukurtos skulptūros. Tai ne vienų metų darbas, kai kurios jau ir pilka samana spėjo apsinešti. Tačiau ant visų dar ryškūs Jono joms sugalvoti pavadinimai, pritvirtinti metalinėmis lentelėmis. Kad ir kaip būtų keista, visi pastatai dar nauji, šviečiantys ryškia ruda spalva ir baltais langais. 

Jonas Žibūda sako – ne visuomet taip buvo. Dar prieš septynerius metus čia stovėjo senovinė dviejų galų sodyba. Gyveno joje su broliu: vienas viename namo gale, kitas – antrajame. Išvažiavo Jonas į Alytaus spaustuvę vieną 2018-ųjų gruodžio rytą. Tiesiog išlėkė viską metęs, nes iš spaustuvės gavo žinią, kad jau išspausdinta jo pirmoji knyga. Norėjo kuo greičiau ją pamatyti. Buvo kaip tik penktadienis. Alytuje nutarė likti iki šeštadienio, kad knygelę galėtų padovanoti savo draugams, kuriems jau iš anksto buvo žadėjęs... Kol suvaikščiojo... O gruodžio dienos trumpos. Dar ir žmona sulaikė – pasilik iki sekmadienio, nueisi į bažnyčią, pagiedosi savo chore, o jau tada galėsi važiuoti. Sekmadienio rytą gavo skaudžią žinią, kad nei jo trobos Menciškės kaime, nei jo brolio nebėra. Sudegė. Dar manė – kažkas bando pajuokauti. Paskambino vieniems kaimynams, kitiems. Tie sakė nieko negirdėję. Lyg ir atlėgo širdis. Tik labai trumpam. Trečią kartą paskambinęs sužinojo – gaisras ir netektis yra tiesa. 

Atvažiavo ir suprato – galima viską palikti amžinai užmarščiai ir sunykimui. Arba – pasiraitoti rankoves ir imtis statybų. Jau tuomet žinojo – padėti nebus kam. Nors šeimoje užaugo šeši vaikai, tačiau visus gyvenimas nukreipė kita vaga. Kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų. Jis pats vienas nutarė imtis darbų. Statybos jam – ne svetimos, didžioji dalis jo darbo biografijos apie tai. 

Pirmiausiai išvalė buvusios sodybos vietą, išvežė degėsius. Taip, kad nė ženklo neliktų. O po to pradėjo statytis. Tačiau – jau kitoje vietoje. Neklausė giminės patarimų, kad reikia ten pat kurtis. Kaip ir nelaukė jų pagalbos. Vieną pastatą pastatė. Antrą. Trečią. Atsirado bitės, akmens skulptūrų alėja. Atsirado nuosavos stirnos, kurios kasdien ateina pasmaguriauti. Ateina senas lapinas, nukaršęs, be dantų, kuriam Jonas negaili geresnio kąsnelio. Ir netgi armonika pagroja. Mato, kaip labai lapinui muzika patinka – guli sau toks saulutės atokaitoj patenkintas ir klausosi, ausis kraipo...

Neslepia – turi priklausomybių

Jonas Žibūda nėra feisbuko fanas. Po armonikininkų šventės dar keletą vaizdų iš Menciškės miškų įkėlė, dar nuotrauką, kurioje su žmona. O šią savaitę ten pamačiau vaizdo įrašą, kaip Jonas Alytuje nuo Baltosios rožės tilto su lynu šoka. Taip visai paprastai ir ramiai – perlipa turėklus ir žengia žemyn. Be jokio jaudulio. Kai susitikome Kapčiamiestyje, iškart puoliau klausti, kaip ten buvo, kodėl taip drąsiai. Sakė, kad tai – jau nebe pirmas jo šuolis. Ir kiek jų iš viso buvo – neskaičiuojantis. Sakė: esu užgrūdintas, įpratęs. 

Visas gyvenimas mokė ieškoti iššūkių, grūdinti savo valią bei charakterį. Tarnaujant armijoje teko ne kartą su parašiutu šokti, dalyvauti ekstremaliose treniruotėse. Nors nuo pat vaikystės negalėjo džiaugtis puikia sveikata ir net buvo atsidūręs ant mirties slenksčio. 

Pamena – tuomet gulėjo Lazdijų ligoninėje, o atvažiavusi mama guodė: vaikeli, kai tu pasveiksi, mes tau meškerę nupirksim, nereikės jokių darbų dirbti, visas dienas galėsi žuvaut... Mamos pažadai vaiką taip paveikė, kad jis pasveiko. Nors gydytojai prognozavo kitaip, labai jau norėjosi tos išsvajotos meškerės. Ir net buvo supykęs, kai po ligos niekas jos nebenupirko, o sugrįžus namo reikėjo vėl stoti prie sunkių, vaiko jėgoms sunkiai pakeliamų darbų. Tačiau dabar Jonas Žibūda tai įvertina – jei būtų tėvai tuomet meškerę nupirkę, ko gero, nebūtų sugebėjęs įveikti visų gyvenimo sunkumų, nebūtų nei tėviškės atstatęs, nei emigracijos ištvėręs. 

Ar leidžia šiuo metu daktarai šokinėti iš didelių aukščių? Pripažįsta – tikrai ne. Turintis problemų dėl širdies. Bet nebijo nei aukščio, nei vienas vidury miškų gyventi. Sako, reikia save auklėti ir išbandyti: bijai tamsos – eik į ją, bijai aukščio – šok nuo tilto ar su parašiutu. Juokauja, kad turi priklausomybę ekstrymui. Kaip kiti – alkoholiui. Pavyzdžiui, negalintis nesimaudyti Ančioje kiaurus metus. Jei žiemą, vos savaitę, būna nepanėręs į ledinį upės vandenį, jam tuoj prasideda sloga arba galvos skausmai. Nuo jų pasveiksta, vos tik įkrenta upėn. 

Ruošiasi Pauliaus Širvio jubiliejaus minėjimui

Nuo Jono gavau dovanų ir aš. Kaip visi jo draugai. Naujausią, šiais metais išleistą knygą „Savęs apgavystės palaima“.  

Pirmajame puslapyje, kaip ir kitose Jono knygose, – padėka rėmėjams, išvardijant jų pavardes, tarp kurių matau nemažai lazdijiečių, pažįstamų žmonių. „Mes ir turėdami savyje tą Dvasinį Lobį, privalome ieškoti. Pereiti dykumą, perplaukti vandenyną, nepaskęsti pelkėje, neištirpti lietuje, nesilydyti saulėje, neprarasti Vilties, neišsigąsti skrydžio kritimo. Ieškoti ir širdyje turėti savąją svajonę. Knygą skiriu visiems – kaip ieškantiems, taip ir radusiems. Žmonai Svetlanai 40-ties metų bendro gyvenimo santuokoje jubiliejui“, – rašoma jos įžangoje. Kiekviena Jono Žibūdos knyga prasideda padėka rėmėjams. Pasak jo, nesvarbu paramos dydis, svarbu žmogaus geri norai. Pirmąją jo knygą yra parėmęs ir buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, rajono savivaldybės tarybos narys Benius Rūtelionis. 

Rašyti sako pradėjęs dar mokykloje. Vėliau trumpam buvo šį pomėgį pamiršęs. Prie jo grįžo tik užklupus rimtai ligai. Kūryba padėjo įveikti visas negandas, ji ir šiandien saugo, suteikia kiekvienai dienai pilnatvės. 

Jonas Žibūda taip pat ir tapo. Čia pat stovi pradėti ir nebaigti paveikslai, dažai ir teptukai. 

Ant stalo atvykusi radau Pauliaus Širvio eilėraščių knygelę. Jonas Žibūda šiuo metu kiekvieną rytą pradeda dainomis šio poeto tekstais, akomponuodamas sau armonika ar gitara. Žavisi ne tik jo kūryba, bet ir visu gyvenimu. Džiaugiasi, kad galės dalyvauti jo 105-ųjų metinių minėjime Kapčiamiesčio bibliotekoje. Žino, kad dalyvaus ir buvęs Seimo narys Robertas Šarknickas, mėgstantis deklamuoti poeto eiles. Tikisi – ir jo dainos ras čia savo klausytoją.  

Černobylio avarijos padarinius matė savo akimis

Jono Žibūdos žmona Svetlana – iš Baltarusijos, iš Polesės krašto, nuo kurio Černobylio atominė – vos už 50 kilometrų. Todėl šiam kraštui teko patirti visus šios elektrinės avarijos padarinius. Jonas su žmona pas artimuosius trumpam buvo nuvykę praėjus vos trims mėnesiams po avarijos. O ir vėliau, todėl matė, kaip suserga ir nuo radiacijos miršta žmonės, kaip nyksta kaimai, o visa, kas ten buvo, vietos „verslininkų“ yra griaunama ir išvežama: daiktai iš namų, plytos – viskas, ką galima paimti. Dabar šis kraštas nėra pasaulio užmirštas. Čia stovi prabangūs viešbučiai, gyvena įvairių pasaulio šalių mokslininkai, tyrinėjantys radiacijos poveikį aplinkai. O kad ji didelė, Jonas matęs savo akimis. Jau po 4 metų žolė per asfaltą prasikalė, žvėrys žmonių nebijo, o voveraitės užauga gero delno dydžio. Išmirė beveik visi žmonos artimieji. Tik močiutė sulaukė beveik 100 metų. Ir tai ne radiacija palaužė, o dukros netektis.          

Pažinęs Švediją, sako – lietuviams nėra ko verkt

Kaip ir daugeliui lietuvių, Jonui Žibūdai teko ragauti emigranto duonos. Dešimt metų važinėdavo uždarbiauti į Švediją: ją visą – nuo pat pietinių krantų iki šiaurės, iki poliarinio rato yra perėjęs ir visur dirbęs. Jam keista, kad lietuviai, sulaukę sausrų ar šalto oro vasarą arba nesibaigiančio lietaus, verkia, kaip sunku yra gyventi. Švedijoj, pasak jo, žmonėms tenka ištverti ir poliarines naktis, ir vasarą, kai saulė beveik nenusileidžia, baisias liūtis ir įkyrius vėjus. Tačiau jie yra laimingi. 

Ir lietuviai, kurie ten dirba, pripranta. O kur dingsi nepripratęs – gali rėkti, šaukti, verkti. Arba – nusiraminti ir tiesiog dirbti. Nes namo, pats žinai, negali tuščiomis grįžti. Ten laukia neapmokėtos buto sąskaitos, vaikų studentų išlaikymas. 

Jonas nesiskundžia. Sako, gerai uždirbdavęs. Tačiau visuomet dirbo vienas, pats su švedais, nors ir nemokėdamas kalbos, bendravo ir dėl užmokesčio tardavosi. Nes jau buvo įsitikinęs: prasidėsi su lietuviais, gausi tik dalį savo atlyginimo. O gal ir visai negausi. 

Darbą Švedijoje teko nutraukti tais pačiais lemtingais Jonui 2018 metais. Tuomet, dirbant Švedijoje, užklupo klastinga liga. Vėliau  sužinojo, jog numirė paskutinis jo darbdavys, su kuriuo puikiai rasdavo kalbą. O dar vėliau darbo atsirado Menciškėje. Ne tik sudegusių namų atstatymas, bet ir kita įvairi veikla, daugiausia – kūryba. 

Nuo 2018-ųjų Jonas Žibūda išleido net 8 knygas, kuriose – ir eilėraščiai, ir kasdienybės pastebėjimai, ir gimtojo Menciškės kaimo žmonių prisiminimai, pasakojimai, istorijos detalės. Jonas nori įamžinti ne tik istoriją, bet ir tiesą bei teisingumą. Save vadina patriotu, tačiau ne tokiu, kuris lipa ant statinės ir rėkia apie savo jausmus tėvynei. Jam priimtiniau savo meilę įrodyti darbais. Tą nuolat ir daro. Pirmoji jo knyga „Nerimstantis tėvynės ilgesys“ taip pat buvo sumanyta Nepriklausomos Lietuvos Respublikos paskelbimo 100 metų paminėjimui.

Gyvendamas tarp miškų, miško ritmu sako dažnai pamirštantis ne tik tai, kuri savaitės diena yra, bet ir kiek jam pačiam metų. Gal eina jaunyn? Gyvenant tokį ramų, kūrybišką bei sveikuolišką gyvenimą gal iš tiesų gali taip nutikti?  

Danguolė Barauskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-09-12)