Nugriaudėjo Papečių kaimo susitikimas: po kaimo ąžuolais linksmintasi net dvi dienas

Praėjusį savaitgalį mažame ir ramiame, šalia kelio Lazdijai–Krosna prigludusiame kaime nugriaudėjo šio kaimo – ne tik šiuo metu gyvenančių, bet ir čia gimusių, augusių gyventojų susitikimas.

„Kas čia yra, kad kur begyventum, kokio amžiaus bebūtum – traukia ten, kur spindi Epidemio ežero akis, kur nesibaigia darbai, kur pritilo daina, kur sutelpa visi kaimynai, sūnūs, dukros ir žentai, kur kažkada po liepomis rinkosi visi vaikai...“ – tokiais žodžiais į gimtojo kaimo žmones kreipėsi renginio vedėja Dovilė Marčinskaitė, čia užaugusi, bet jau daugiau kaip 20 metų kurianti gyvenimą Vilniuje. 

Susitikimo būta ypatingo. Ir viskas dėl susirinkusiųjų širdžių – suėjo vietiniai, suvažiavo net ir prieš daugiau kaip 50 metų Papečius palikę žmonės, atkeliavo būrys, leidęs čia geriausias vaikystės vasaras. Buvo ir garbingų svečių. Visi iki vieno gavo po susitikimui skirtą medalį ir dalinosi, kad Papečių trauka, magija yra kažkas ypatingo, perduodamo iš kartos į kartą. 

Šventę pradėjo garbių svečių sveikinimai. Susirinkusiesiems turėjo ką pasakyti Lazdijų šv. Onos parapijos klebonas Nerijus Žvirblys, savivaldybės tarybos narys, ilgus metus čia žemės ūkio bendrovei vadovavęs Benius Rūtelionis. Visi  akcentavo, kad dovana yra turėti tokius gyvus žmonių susitikimus, kur gali iš dūšios pasikalbėti, susigraudinti prisiminus, apsikabinti, kad net kaulai subraškėtų... 

Organizatorius – L. Apanavičius

Susitikimo sumanytojas ir pagrindinis organizatorius yra Linas Apanavičius, kuris yra gimęs, augęs ir dabar gyvena Papečių kaime. Jis sako: „Visa mano širdis visada yra su Papečiais.“ Liną Apanavičių Lazdijų kraštas žino kaip žirgininkystės puoselėtoją, ilgametį ir nuolatinį arimo arkliais varžybų, kitų žirgininkystės renginių dalyvį.

Kaimo susitikimą sumanė ir jam ruoštis pradėjo dar žiemos pabaigoje, sulaukęs šiai idėjai pritariančių žmonių būrio. „Taip jau yra, kad su metais susitinkam vis rečiau. Ir dažniausiai, kai proga būna labai liūdna. Visada buvau žodžio ir gyvo bendravimo žmogus. Kai pastebėjau, kad pradedam vienas kito, kad ir per liūdnus susiėjimus, neatpažint, supratau, kad turim susitikti čia ir dabar, turim bendraut, turim pabūt. Kol gyvi, turim ateit ir vienas kitą pažint“, – sako Linas Apanavičius. Jis dėkojo visiems, kurie prisidėjo, kad šis susitikimas įvyktų: žmonai Vilmai, dukrai Gretai, žentui Martynui, sūnui Viktorui, šiame kaime giminės šaknų turintiems Tadui Pašukoniui, Povilui Pašukoniui, Valdui, Pašukoniui, Viliui Pašukoniui, Beniui Rūtelioniui, Dovilei Marčinskaitei, Donatui Račkauskui, Valdui Damanskui, Vytautui Marčinskui, Vytautui Vilkevičiui, Algiui Apanavičiui, Jonui Apanavičiui, Mindaugui Račkauskui. Ir visiems, kurie dalyvavo. Jis pats įdėjo labai daug darbo, laiko ir širdies, kad susitikimas pavyktų. Ir žada: „Dar nenurimsiu aš, dar sugalvosim ir dar padarysim, pamatysit.“ 

Susitikimo dalyviai įvertino kaimyno ir bičiulio Lino pastangas – per susitikimą jį apdovanojo Vyčio vėliava, kad per kitą susitikimą ją iškeltų. Dar gavo ir „Papečių reindžerio“ titulą, laikrodį ir skrybėlę. Tegul ši tradicija tęsiasi!

Papečių „surašymas“ – prisiminimų knygoje. Ir ne tik

Susitikimo dalyviai buvo pakviesti parašyti savo prisiminimus, palinkėjimus specialioje šiai progai skirtoje knygoje. Štai keletas citatų: 

„Visiems Papečiams linkiu sveikatos, ilgų metų. Nors palikau šį kaimą 1972 m., bet nostalgija išliko labai stipri ir vis norisi grįžti.“ (Stasė Saveikaitė Martinaitienė)

„Lietingą 2025-ųjų gegužės 17 d. Papečių kaimą sudrebino susitikimo šurmulys. Rinkosi žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių, šeimomis, vaikais ir žmonomis vedini. Stalus nuklojo gausybė patiekalų. Šurmulys vilnijo palei visą mišką. Dainos baidė miško žvėris, o prisiminimų banga vedė į juoko jūrą! Rašau Apanavičių, tų, kurių kieme buvo sūpynės, augo liepos, perėjo gandrai, vardu. Čia augo mano tėvelis Jonas Apanavičius. Čia augome ir mes su broliu. Šiandien čia esame jau su savo šeimomis. Šiame kaimelyje prasidėjo kiekvieno mūsų kelias. Čia įleidžiame šaknis. Čia sugrįžtam „taisyti nulūžusių šakų“. Tikiu gražia Papečių istorija ir žinau, kad čia viskas tikra ir gal net šventa.“ (Sigita Apanavičiūtė Vaitkienė)

„Labai nuostabi šventė. Lenkiame savo žilas galvas ir garbingus metus organizatoriams. Laikykite taip ir toliau.“ (Romualdas Marcinkevičius – Rymantukas)

„Myliu Papečius ir gyvenimą juose. Esu labai laiminga, liko daug prisiminimų. Visą gyvenimą branginsiu ir prisiminsiu.“ (Zita Raulusevičiūtė Kondratavičienė)

„Pažįstu Papečių žmones, kai kuriuos net geriau negu savo gimines. Kai čia dirbau, buvo Papečių brigada. Tai pas visus namuose esu buvęs, pas visus prie stalo sėdėjęs. Smagu buvo pamatyti tuos, kuriuos dar mažus vaikus pažinau. Smagu, kad ir jie mane pažino, kad suvažiavo į Papečius. Iš Kauno, Alytaus, Klaipėdos, net iš Amerikos buvo sugrįžusių. Štai Lietuvos kariuomenės karininkai Tadas ir Povilas Pašukoniai, a. a. Algio Pašukonio vaikai, tęsia giminės tradiciją. Jų tėvas dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, o prosenelis buvo  Lietuvos pasienio policininkas“, – po susitikimo dalijosi įspūdžiais Benius Rūtelionis. 

Jis, ne vieną dešimtmetį šio kaimo žmones pažįstantis, pasakojo, kad kaime buvo dvi pagrindinės pavardės – Pašukonių ir Apanavičių. Kad jų nesupainiotų kaimynai, net pravardes visiems buvo davę. Merginos ištekėjo, vaikinai vedė, todėl ir pavardžių daugiau atsirado. Bet svarbiausia, kad Papečiai – visiems giliai širdyje. 

Tikrai nežinote, kad Papečiuose net dvaro būta

Koks susitikimas be prisiminimų? Dovilė Marčinskaitė, nuo vaikystės domėjusis gimtojo kaimo istorija, sako daug spėjusi užsirašyti iš savo močiutės pasakotų prisiminimų. Dabar, kai istorija tolsta, kai rašytiniuose šaltiniuose apie Papečius tiek nedaug žinių, tai tampa svarbu. 

Dovilė pasakoja: „Mažai kur galima rasti informacijos apie Papečių kaimo kilmę ir istoriją. O mes dar vaikystėje prieš daugiau nei 35 metus sužinojome tai, ko jokioj knygoj neišskaitysi. Buvau smalsus vaikas ir esu dėkinga sau, mažai mergaitei, kad viską, ką pasakojo Papečių senbuviai, mano seneliai Ona ir Jonas Apanavičiai, ėmiau ir surašiau. Padariau „knygą“ – užrašiau atsiminimus iš maždaug 1925–1940 m. laikotarpio, ką apie šį tarpsnį pasakojo mano mamulė Ona Apanavičienė, savo 8 vaikus kartu su vyru Jonu išauginusi Papečių kaime. Šita istorija aukso vertės ir tikiu, kad ji dar gyvens ne tik mano surašytuose lapuose, bet atgis ir šiandien tų žmonių, kurie puoselėja Lazdijų krašto istoriją, lūpose – bus pasakojama ekskursijose, edukacijose. 

O trumpai galiu pasakyti, kad Papečiai yra išskirtiniai savo istorija. Nedaug kas žino, kad čia buvo dvaras, didžiulis sodas, vaisingi serbentynai, agrastai, gražioji liepų alėja – jos fragmentai išlikę iki šiol. Papečių dvaro ponas buvo sulenkėjęs vokietis Maksimilijanas (Maksimas) Taudinas. Jo valdas sudarė 537 margai žemės. Dvare buvo 6 mūriniai, 9 mediniai trobesiai, malūnas, kalvė. Papečių dvaras buvo garsus ir labai gerai prižiūrimas – aplinkui puikavosi didžiuliai sodai, viskas skendėjo gėlynuose, o atvykę svečiai galėjo gėrėtis liepų alėja, mėgautis dvaro ramybe ir jaukumu. Ponas Taudinas buvo geras žmogus, bet, kaip ir dera tikram ponui, griežtas, reiklus, tačiau ir teisingas. Taudino žmoną tuo metu visi vadino panaite, nors jos tikras vardas buvo Ženia ar Ženka. Buvo labai geros širdies. Su ja vaikų Taudinas nesusilaukė. Taudinas iš pirmos santuokos turėjo du vaikus – Karolį ir Trūdą. Abu vaikai buvo labai skirtingi – kaip diena ir naktis. Karolis Taudinas buvo paprastas jaunuolis, mokėjo su visais dvarokais bendrauti, nebuvo išpuikęs, linksmas, apie mergas suktas. O Trūda, Taudino dukra, buvo išpuikusi mergiotė – mėgdavo visur turėti viršų, visur komanduodavo ir būdavo „kas tai aš“.

Mano senelius Oną ir Joną Apanavičius suvedė irgi Taudino dvaras. Jie sykiu augo ir dirbo Taudino dvare. Krito vienas kitam į akį ir 1943 m. vasario 9 d. antradienį per jomarką susituokė. Jiems gimė 8 vaikai: 4 dukros ir 4 sūnūs, sulaukė 19 anūkų. Ir visi iki vieno jie gali pasakyti, kad Papečiai juos traukia, nors tu ką. 

Dar labai dėkinga esu už tai, kad mano teta Dana Apanavičiūtė Vekterienė, jau daugiau kaip 30 metų su šeima gyvenanti Vokietijoje, padeda atgaivinti Papečių ir visos Apanavičių giminės istoriją – jos pasakojimai, gyvi prisiminimai ir užrašai liks visų atminty. Vienas jautriausių Danos išsaugotų prisiminimų būtent šiam Papečių kaimo susitikimui buvo nuotrauka, daryta 1958 m. gegužės 28 d. Šioje nuotraukoje – Papečių jaunimas prieš 67 metus, po šv. Mišių už kaimo jaunimą nusifotografavęs prie Lazdijų bažnyčios. Ir kokia laimė, kad Papečių kaimo susitikime turėjome vieną viešnią iš tos nuotraukos – Mildą Varnagirytę Apanavičienę. Va tokias akimirkas kaip aukso vertės karolius veriam ir laikom širdy.“

Šventė truko dvi dienas

Istorijos dėlei reikia paminėti, jog Papečių šventė prasidėjo šv. Mišiomis už kaimo gyvuosius ir mirusiuosius Lazdijų bažnyčioje. Ji truko net dvi dienas – žmonės skirstytis neskubėjo. Aštriosios Kirsnos bendruomenės atstovai Ramunė ir Gintaras Kajokai buvo pakviesti su lauko virtuve – virė kopūstienę su Lino Apanavičiaus dovanota ėriena. Šventės palapinė buvo pastatyta Pašukonių  žemėje, šalia Giraitės miško, po šimtamečiais kaimo ąžuolais, kurių istorijos jau niekas nebeprisimena...

Danguolė Barauskienė (,,Lazdijų žvaigždė", 2025-05-23)