Mokyklų himnai, giedami jau ne vieną dešimtmetį: juos kūrė mokytojai ir buvę šių mokyklų mokiniai

Kiekviena rajono mokykla turi savo tradicijas, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Turi savo atributiką – logotipus, per kuriuos atpažįstamos įvairiuose renginiuose, socialiniuose tinkluose. Ir beveik visos turi savo mokyklos dainą – himną, kuris moksleivius lydi ne tik per visą gyvenimo atkarpą mokykloje, bet ir vėliau. Jau ne viena darželinukų karta, palikusi Lazdijų darželį-mokyklą „Kregždutė“, patys jau suaugę, auginantys savo vaikus, iki šiol namuose dar tyliai niūniuoja: „Kregždute, kregždute, padangių paukšteli, lydėk į mokyklą, lydėk į darželį.“ Arba Lazdijų gimnaziją baigusieji, į klasės susitikimus susirinkę, dar prisimena, uždainuoja: „Mokykla mano, ar jauti, kaip auga medžiai tavo parke, kiek pirmutinių meilių tu meni, tik nesisielok ir neverki...“

Žodžiai – aktualūs visoms kartoms

Visų mokyklų himnai yra skelbiami mokyklų interneto svetainėse. Kai kurie jų gyvuoja jau ne vieną dešimtį metų. O jų autoriai – gerai žinomi ne tik patiems mokiniams, bet ir visai rajono bendruomenei, nes dažniausiai yra arba šias mokyklas baigusieji, arba ten dirbantys. Dažnai – po studijų baigimo sugrįžę į gimtąją mokyklą ir ten toliau sėkmingai dirbantys, mokantys naujas lazdijiečių kartas. 

„Lazdijų žvaigždė“ šią savaitę bendravo su beveik visais žodžius Lazdijų rajono mokyklų himnams parašiusiais autoriais. Visi jie tvirtino – tai buvo taip seniai – Nepriklausomybės pradžioje, kai visi buvo pakylėti, norėjo kurti naują gyvenimą. Ir visi džiaugėsi, kad jų nuo širdies į himnus sudėti žodžiai iki šiol dar yra aktualūs. Kad jaunimas jų neišbraukė iš savo gyvenimo, švenčių, prisiminimų apie gimtąją mokyklą. 

Sudėjo tai, ką pati patyrė gimtojoje mokykloje

Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos mokytoja Snieguolė Mazaliauskienė, nuo jaunystės kurianti eiles ir žinoma kaip kūrėja rajono gyventojams, sako tiksliai neprisimenanti, ar ji buvo mokyklos vadovybės paprašyta parašyti žodžius mokyklos himnui, ar rašė ją kaip dainą, kuri tik vėliau tapo himnu. 

Nebuvo sunku rašyti, nes jaunystės prisiminimai, išgyvenimai, kuriuos ji pati patyrė besimokydama Lazdijų vidurinėje, tuomet buvo dar be galo gyvi. Ji pati po universiteto baigimo buvo neseniai pradėjusi dirbti savo gimtojoje mokykloje. Mokytoja prisipažįsta – himnas jau buvo giedamas mokyklos šventėse, o ji pati visų žodžių dar neprisimindavo. Nors rašydama sudėjo ten visą širdį, svajones ir išgyvenimus. 

Mokytoja sako mananti, kad tai, kas ten užrašyta, aktualu ir šių dienų jaunimui – ir jiems ošia tas pats mokyklos parkas, tie patys takai ir medžiai saugo jų paslaptis. O kai ateina išsiskyrimo diena, būna ne tik neapsakomai džiugu, bet ir liūdna, kad čia tavęs tokio – svajojančio, planuojančio, išgyvenančio pirmąją meilę – daugiau jau niekada nebebus. 

Muziką himnui sukūrė taip pat šios gimnazijos muzikos mokytoja Laima Kupstė.   

Seirijų niekada nebuvo palikusi

Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kazimiera Gegužienė žodžius gimnazijos himnui sako parašiusi daugiau nei prieš 20 metų, 2004-aisiais. Tačiau tik trejetui metų praėjus išdrįso viešai apie tai kolegoms pasakyti ir parodyti savo kurtą tekstą ne tik jiems, bet ir savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus atestacinei komisijai. 

Eiles ji ir anksčiau yra rašiusi, tačiau dažniausiai tuomet, kai būdavo sunkūs gyvenimo laikotarpiai. Jos liūdnos ir labai asmeniškos, todėl visų nelinkusi rodyti net patiems artimiausiems žmonėms. Mokytoja sako, kad tekstą, jei reikia, jai geriau sekasi parašyti eilėmis. Nors dabar jau rašo nedaug, tačiau nemažai skaito kitų poetų ir rašytojų kūrybą... 

Tokį jautrų ir nuoširdų tekstą Seirijų gimnazijos himnui jai pavyko parašyti dar ir todėl, jog pati prieš daugelį metų čia baigė mokyklą. Ir iš Seirijų beveik niekur nebuvo išvažiavusi – dirbo bibliotekoje, vėliau buvo pakviesta dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o nuo 1994-ųjų dirba ir direktoriaus pavaduotoja. 

Idėja parašyti himną savo mokyklai gimė, kai įvairių išvykų į kitas mokyklas, kitus rajonus metu girdėdavo ten savo himnus giedant. Tuo metu Seirijų vidurinė jau siekė gimnazijos statuso, todėl turėti savo himną būtų buvę solidu. Su kolegėmis sako pasitarusi, kad tokio dalyko reikia, o kai parašė, tai ilgai nuo jų slėpė. Sako esanti uždaroka, nemokanti viešintis ir dalintis savo išgyvenimais. O eilės yra viena tokių išgyvenimo formų. Kai pagaliau išdrįso parodyti himno tekstą, jis labai palankiai buvo priimtas. O muzika gimusi beveik kartu su tekstu. Pati nemokėjo jos užrašyti, todėl ją muzikos kalba užrašė buvusi Seirijų vidurinės mokinė Erika Kaminskaitė. Kazimiera Gegužienė sako, kad žmogus iš šalies, nejaučiantis sentimentų Seirijams ir šiai mokyklai, negalėtų tokio jautraus teksto parašyti. 

Ta proga ji prisiminė ir kitus buvusius kolegas bei savo mokytojus, kurie paliko gilų pėdsaką šio krašto istorijoje ir vaikų širdyse. Ypač – savo ir savo vaikų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Stasę Sabestinienę, kurios pavyzdžio įkvėpta pasirinko tą patį kelią. Ir mokytoją-enciklopediją Mindaugą Unguraitį, savo veikla buvusį garsų ne tik Lazdijų krašte, bet ir Lietuvoje. „Stiprių ir atsakingų mokytojų dėka Seirijams sekasi – daug jaunimo, baigusio mokslus, sugrįžta dirbti ir gyventi į Seirijus, į mūsų gimnaziją“, – sako Kazimiera Gegužienė.

Himnas sugulė labai greitai
Lengvą, žaismingą ir nuotaikingą himno tekstą Lazdijų darželiui-mokyklai „Kregždutė“ parašiusi Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vida Kvaraciejienė prisimena, jog eilės sugulė labai greitai ir lengvai. Tuomet abi jos dukros, kurioms šiuo metu jau 38-eri ir 36-eri metai, dar lankė „Kregždutę“, o ji pati buvo šios ugdymo įstaigos tarybos narė. Vieno iš posėdžių metu kolegės paprašė parašyti himną, ir ji, vos grįžusi į namus, iškart tą padarė. Tiesiog per valandą susidėliojo tekstas. Rašydama stengėsi labiau įsijausti į savo vaikų pasaulį, kalbėti tais pačiais žodžiais, kaip kalba jie, išsakyti tuos pačius jausmus... 

Praėjo jau daugiau kaip 30 metų nuo tos dienos, kai himnas nuskambėjo „Kregždutėje“. Šios ugdymo įstaigos mokiniai, pradedantys lankyti Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnaziją ir išgirdę jos pavardę, ne vienas paklausia: „Ar jūs ne ta pati Kvaraciejienė, kuri mūsų „Kregždutei“ himną sukūrė?“ Jai, žinoma, malonu, kad mažieji ne tik prisimena himno žodžius, bet ir žino, kas jų autorius, kad tiek metų kito teksto neieško ir noriai jį traukia įvairiomis progomis. O skambią muziką himnui sukūrė dabar jau buvusi „Kregždutės“ muzikos mokytoja Birutė Šumskienė.   

Šeštokuose palikusi daug gražių akimirkų... 

„Tai buvo taip seniai. Daugiau nei prieš 30 metų“, – prisimena laiką, kai parašė žodžius savo gimtosios Šeštokų mokyklos himnui gydytoja oftalmologė Dalia Milukaitė-Buragienė. Dažnai grįždavusi į tėviškę Šeštokuose, į gimtuosius namus A. Miluko gatvėje, kur iki šiol gyvena jos pusseserė, kur jos yra įrengusios Šeštokų krašto šviesuolio – kunigo, knygnešio Antano Miluko muziejų. Parašyti Šeštokų mokyklos himną ne pati sugalvojusi – buvo paprašyta tai padaryti tuometinės Šeštokų mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Irenos Meištienės. Jai tai nebuvo sunku – visą savo gyvenimą ji kuria, rašo eiles, kuria tekstus dainoms. Todėl dainingas tekstas gimė lengvai. 

Dalia Milukaitė-Buragienė yra išleidusi ne vieną dešimtį poezijos knygų. Tarp jų – ir vaikams, ir net neregintiems žmonėms. Yra apdovanota daugybe literatūrinių premijų. Visą gyvenimą gydžiusi žmonių akis, žino, kaip skaudu yra nematyti šio pasaulio grožio. 

Kaip nutiko, kad gydytojos pašaukimas ir poezija ėjo greta? Dalia Milukaitė-Buragienė prisimena, jog dar besimokydama Šeštokų vidurinėje turėjo artimą draugę, labai mėgusią literatūrą ir turėjusią regėjimo problemų. Todėl skaitė kartu su ja. Pašaukimas būti gydytoja ir poete atėjo beveik kartu, ėjo koja kojon visą gyvenimą. Jai pavyko būti ne tik gera gydytoja, bet ir tautos pamėgta poete. Dar džiaugiasi, jog jai pavyko padėti ir jaunystės laikų draugei, ją išgydyti. Po operacijos ji gerai mato ir net dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vilniuje. 

Himno autorei malonu, kad jos kūrinys Šeštokuose dar gyvas. Ir, ko gero, gyvuos tol, kol bus gyva ši mokykla. 

Muzikos autorius – muzikos mokytojas ir ilgametis Šeštokų bažnyčios parapijos vargonininkas Audrius Kričena.

Šventežeriui parašė ne vieną dainą

Tekstą savo gimtosios Šventežerio mokyklos himnui parašė Aldona Kraužlienė, pati vėliau ilgus metus šioje mokykloje mokiusi vaikus lietuvių kalbos ir literatūros. 

Pamena – nuo aštuntosios kalvės pradėjusi eiles rašyti. Tuomet atlikti praktikos ir pavaduoti dirbusios mokytojos į Šventežerį buvo atsiųstas Juozas Uzdila, Vilniaus pedagoginio instituto studentas, vėliau – žymus Lietuvos edukologas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius, knygų autorius, redaktorius. Savo darbą jis dirbo labai nuoširdžiai, vadovavo mokyklos literatų būreliui, todėl gabią mergaitę iškart pastebėjo, skatino rašyti. 

Aldona Kraužlienė yra išleidusi vieną poezijos knygelę „Kai per sunku tylėti“. Joje buvo ir minėtas dainos – Šventežerio mokyklos himno tekstas. 

O muzika parašytam himnui atsirado labai atsitiktinai. Pas ją į namus Šventežeryje užsuko tuometinis vargonininkas ir chorvedys, ilgus metus dirbęs Alytuje, dabar jau a. a. Vincas Vinikaitis ir pats pasiūlė sukurti muziką himnui. Sakė, jog tekstą rado jos knygelėje. Taip ir gyvuoja šis himnas jau gal porą dešimtį metų. 

Ir pati jo autorė, kai apsilanko mokyklos šventėse, su vaikais jį giedanti. O vaikai stebisi: iš kur ši mokytoja, jau seniai mokykloje nedirbanti, mokyklos himno žodžius moka?.. 

Mokytoja Aldona Kraužlienė sako dar parašiusi dainą Šventežeriui. Vietinės moterys, dainavusios ansamblyje, muziką šiai dainai pačios prisitaikė ir ilgus metus ją dainavo. Nors vėliau muziką šiai dainai sukūrė tas pats Vincas Vinikaitis, ji neprigijo, moterys dainavo kaip dainavusios. O dabar ji gal jau ir pamiršta – mokytoja sako negirdinti Šventežerio renginiuose jos dainuojant. 

„Mūs mokykla išliks jauna, / Kol klasėj šviečia smalsios akys /Ir kol vaikystė krykšdama / Į ją kas dieną mina taką“, – sakoma paskutiniame Šventežerio mokyklos himno posmelyje. Ir tai yra tiesa. Nes kai mokyklos nebelieka, netenka reikšmės net ir prasmingiausi himno žodžiai. 

Danguolė Barauskienė, ,,Lazdijų žvaigždė", 2025-06-13.