Lazdijų turizmo informacinis centras paruošė istorinių Lazdijų miesto vietų žemėlapį

Lietuvą valdant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, 1560 m. prie Lazdijos upės buvo paskirtas žemės sklypas miestui kurtis. Su šios upės vardu siejamas ir Lazdijų miesto pavadinimo kilmė. Lazdijai formavosi trijų kelių kryžkelėje, vėliau nuo kurios tolygiai plėtėsi į visas puses. Pirmoji Lazdijų gyvenvietė minima nuo 1561 m. Apie 1560 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, 1571 m. čia jau veikė pradinė mokykla. 1597 m. gegužės 17 dieną karalius Zigmantas Vaza Lazdijams suteikė Magdeburgo (miesto) teises, turgaus bei prekymečių privilegiją – ši data laikoma Lazdijų gimtadieniu. Nuo šios datos praėjo jau 424 metai. Per šį laiką Lazdijų miestas augo ir keitėsi. Vienus pastatus keitė kiti, senųjų parduotuvių, mokyklų, ligoninių, bankų, kino teatrų vietose įsikūrė naujos įstaigos. 424-ojo Lazdijų miesto gimtadienio proga kviečiame pasivaikščioti po Lazdijų miestą ir iš arčiau susipažinti su jo istorija. 
Turbūt pati žinomiausia vieta, be kurios neįsivaizduojame Lazdijų miesto, yra Nepriklausomybės aikštė. 1930 m. minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų sukaktį, Nepriklausomybės aikštėje, tuometinėje turgaus aikštėje, Šaulių sąjungos iniciatyva, už miesto ir apylinkės gyventojų suaukotas lėšas pastatytas Nepriklausomybės paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Paminklo autorius iki šiol nežinomas. Pastačius paminklą, turgūs buvo perkelti į aikštę prie Lazdijos upės. Centrinė aikštė tapo reprezentacine. Čia vykdavo oficialūs Vasario 16-osios ir kitų nepriklausomos Lietuvos švenčių minėjimai. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui sovietų valdžios nurodymu paminklas buvo nugriautas. 1990 m. atstatytas naujas paminklas. Išlikusios pirmojo paminklo dalys šiuo metu eksponuojamos Lazdijų krašto muziejaus kieme. Aplink Nepriklausomybės aikštę buvo įsikūrusi ne viena Lazdijų miestui svarbi įstaiga. Čia veikė I. Markausko vaistinė. Vaistinės namas buvo su dviem įėjimais iš aikštės pusės: dešinėje – durys į vaistinę, kairėje – į degtinės parduotuvę. Vaistinė buvo aprūpinta geros kokybės medikamentais. I.Markauskas gyveno tame pačiame name, todėl užbėgti pas jį vaistų žmonės galėjo bet kokiu paros metu. 1968 m. prie pietinės Nepriklausomybės aikštės dalies buvo pastatytas ir pradėjo veikti kino teatras „Daina“. Vienas iš pirmųjų šiame kino teatre rodytų filmų - ,,Muzikos garsai“. Filmai buvo nespalvoti. Dažniausiai rodydavo rusų, indų, retkarčiais - prancūzų kino filmus. Visai šalia Nepriklausomybės aikštės, Seinų gatvės pradžioje esančiame Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos pastate 1921 m. grįžęs iš Amerikos Pranas Kubilius atidarė knygyną – raštinės reikmenų parduotuvę, pirmąją lietuvišką prekybos įmonę Lazdijuose. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, dviejų aukštų mūrinis pastatas sudegė. Sovietiniais laikais čia stovėjo dovanų parduotuvė, o XX a. pab. pradėtas, tačiau nebaigtas statyti „Hansa“ bankas. Vėliau pastatas buvo pertvarkytas ir 2008 m. spalio 10 d. atidaryta Lazdijų rajono viešoji biblioteka.
Lazdijų rajono viešosios bibliotekos pastatas nėra vienintelis įdomią istorinę praeitį turintis pastatas Seinų gatvėje. Daug įvairių įstaigų, parduotuvių ir privataus verslo objektų buvo įsikūrę Seinų gatvėje. Keliaudami gatve tolyn pamatysite parduotuvę „Aibė“. Parduotuvės vietoje anksčiau stovėjo raudonų plytų kino teatras ,,Lyra“, kurio savininkas buvo Š. Titevskis. Už kino teatro – restoranas, kitame pastate – žydų ūkinių prekių parduotuvė. Būtinai stabtelkite ir prie dabartinio veterinarijos vaistinės pastato. Čia veikė Ipotekos skyrius, Dvorskio maisto prekių parduotuvėlė, Joselio Prusako baldų ir mėsos krautuvė, Žydų liaudies bankas, žydų knygynas. Paėję tolėliau Seinų gatve išvysite Lazdijų krašto muziejaus pastatą, kuriame 1920 m. sausio 12 d. įsikūrė iš Seinų persikėlusi „Žiburio“ gimnazija, kuriai vadovavo kunigas Motiejus Gustaitis. 1936 m. pastačius naują mokyklą Vytauto gatvėje, „Žiburio“ gimnazija baigė savo darbą. Nuo 1974 m. buvusios „Žiburio“ gimnazijos antrajame aukšte buvo įkurta Salomėjos Nėries ekspozicija. 1995 m. suremontavus pastatą, čia buvo įkurtas Lazdijų istorijos, kultūros ir švietimo muziejus. Nuo 2004 m. jis vadinamas Lazdijų krašto muziejumi. Šalia muziejaus galite pamatyti ir Motiejaus Gustaičio memorialinį namą. Šiame name 1924–1927 m. gyveno Dzūkijos krašto švietėjas Motiejus Gustaitis – Seinų „Žiburio“ gimnazijos Lazdijuose direktorius, dvasininkas, poetas, simbolizmo pradininkas, rašytojas, muzikologas ir kalbininkas, vertėjas iš lotynų, prancūzų, lenkų, rusų, vokiečių kalbų, pedagogas, filosofijos daktaras, pirmojo lietuviško „Stilistikos“ vadovėlio autorius. 
Nemažai svarbių Lazdijų miesto įstaigų veikė ir Vilniaus gatvėje. Lazdijų kultūros centro vietoje iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo du pastatai: žydų sinagoga ir škala (mokykla). 1941 m. birželio 22 d. jie labai nukentėjo nuo karo aviacijos antskrydžio – liko tik sienos. Šeštajame dešimtmetyje pastatai buvo atstatyti, abu pastatus sujungiant į vieną. 1960 m. čia pradėjo veikti Lazdijų kultūros namai ir biblioteka. Kultūros namų salėje buvo rodomi kino filmai. 2003 m. lapkričio 11 d. įsteigtas VšĮ Lazdijų kultūros centras. 2008 m. spalio 10 d. biblioteka persikėlė į naujas patalpas miesto centre. 2017 m. lapkričio 10 d. po devynerių metų atnaujinimo darbų duris atvėrė naujai modernizuotas Lazdijų kultūros centras. Dvyliktu numeriu pažymėtame Vilniaus gatvės name pokario metais buvo įsikūręs valstybinis bankas. 1969 m. bankui persikėlus į naują pastatą Kauno gatvėje, į šį pastatą persikėlė Lazdijų rajono teismas. Šiame pastate Lazdijų rajono teismas buvo įsikūręs iki pat 1996 m. Paėjėję gatve tolyn pamatysite ir senąjį Lazdijų pašto pastatą. Šis pastatas, kuriame pradėjo veikti paštas ir telegrafas, Vilniaus gatvėje pastatytas prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Žinoma, kad 1852 m. Lazdijuose jau veikė paštas. Nuo 1873 m. paštas vadintas pašto stotimi. 1897 m. pradėjo veikti telegrafas. XX a. IV deš. čia dirbo ir telefono operatoriai, sujungiantys pokalbius tarp abonentų. 1940 m. Lazdijų mieste buvo 71 telefono abonentas.
Keliaujant po istorines Lazdijų miesto vietas tiesiog būtina aplankyti ir Lazdijų Šv. Onos bažnyčią. Neobaroko stiliaus, stačiakampio plano, dvibokštė Lazdijų bažnyčia, pastatyta buvusiose kapinėse, yra jau šeštoji. Dabartinės bažnyčios projekto autorius – architektas Feliksas Lipskis. 1895 m. ar 1898 m. bažnyčią konsekravo Seinų vyskupas, garsaus lietuvių kalbos literatūros kūrinio „Anykščių šilelis“ autorius, Antanas Baranauskas. Bažnyčiai buvo suteiktas Šv. Onos titulas. Įdomi ir klebonijos pastato istorija. Mūrinis klebonijos pastatas buvo pastatytas apie 1931 m. 1941 m. birželio 22 d.  karo aviacijos antskrydžio metu buvo sugriautas. Po karo atstatytame mūriniame pastate veikė Paruošų kontora, vėliau Lazdijų ligoninės Akušerinis, Vidaus, Vaikų, Infekcinių ligų skyriai. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kurį laiką jame veikė stomatologiniai kabinetai. 1995 m. pastatas grąžintas Lazdijų šv. Onos bažnyčiai ir iš Kauno gatvės į jį perkelta klebonija. Netoliese bažnyčios ir klebonijos, Vytauto gatvėje, pamatysite ir senąjį Motiejaus Gustaičio gimnazijos pastatą, į kurį 1936 m. iš Seinų gatvės persikėlė „Žiburio“ gimnazija. Vytauto gatvėje esančiame name gyveno ir Pranas Kubilius, kuris 1921 m. grįžęs iš Amerikos atidarė pirmąją lietuvišką prekybos įmonę Lazdijuose – knygyną-raštinės reikmenų parduotuvę, kuri buvo įsikūrusi Lazdijų miesto centre, dabartinės Lazdijų viešosios bibliotekos vietoje. Paėjus Vytauto gatve šiek tiek tolyn išvysite buvusį Petrauskų namą. Pirmasis namo aukštas buvo nuomojamas – čia buvo įsikūręs Lazdijų teismas. Petrauskų namuose taip pat priimdavo „stalaunykus” – už tam tikrą atlygį duodavo žmonėms pietus, nes valgyklų tuo metu nebuvo. 1936 m. baigusi odontologijos mokslus, į Lazdijus grįžo Elena Petrauskaitė, įsirengė kabinetą motinos namuose ir vertėsi privačia praktika. E. Petrauskaitė buvo pirmoji lietuvė moteris turėjusi savo dantų gydymo kabinetą Lazdijuose.
Iš Vytauto gatvės sugrįžę atgal į Kauno gatvę, dabartinės Lazdijų ligoninės kieme pamatysite ir senąjį ligoninės pastatą. Pastato statybos darbai buvo baigti 1939 m. vasarą. Ligoninė planuota 24 ligoniams. Buvo įsteigti Chirurgijos, Vidurių (vidaus), Gimdymo ir Apkrečiamųjų ligų skyriai. Nors ligoninė buvo moderni, aplink ją buvo aptriušę mediniai pastatai – tvartas, kluonas. Ligoninė turėjo savo daržą ir sodą. Maistą į ligoninę atveždavo arkliu. Keliaudami pirmyn Kauno gatve trumpam pasukite ir į Dzūkų gatvę, kur 1 numeriu pažymėtame name iki 1940 m. veikė 6 komplektų pradžios mokykla. Po karo šiose patalpose mokėsi ne tik pradinukai, bet ir Lazdijų darbo jaunimo vakarinės mokyklos mokiniai. Vėliau ši įstaiga pervadinta Lazdijų neakivaizdine mokykla ir prijungta prie Lazdijų vidurinės mokyklos. Sugrįžę į Kauno gatvę, keliaukite ja tolyn beveik iki pat galo, kol pamatysite Lazdijų miesto kapines. Kapinės įkurtos XVII a. pab. ir užima 7,6 ha teritoriją. Čia palaidota daug įžymių Lazdijų krašto žmonių, pastatytas paminklas žuvusių partizanų atminimui. Grįždami atgal būtinai užsukite ir į šalia Lazdijų, Buktos kaime, esančias senąsias žydų kapines. Kapinės įtrauktos į Kultūros vertybių registrą. Kapinėse išlikusi dalis mūrinės tvoros su tvorų stulpais, yra apie 83 kapai, išlikę asmeniniai paminklai, kurių dauguma nuvirtę.
Lazdijų miesto veide neišdildomą pėdsaką paliko įvairūs istoriniai įvykiai ir čionykščių žmonių gyvenimai bei darbai. Leiskitės į kelionę po Lazdijų miestą ir susipažinkite su jo istorija apžiūrėdami ją menančius pastatus ir kitus objektus. Jums patogiausią ir įdomiausią maršrutą susidaryti galite naudodamiesi Lazdijų turizmo informacinio centro paruoštu istorinių Lazdijų žemėlapiu. 
Lazdijų turizmo informacinis centras