Kaip tamsą pasiėmė Dangus. Lietuva išsilaikė ant kunigų stuburo

Česlovas BURBA, žurnalistas

Nemaniau, kad bus toks laikas, kai tėvas eis prieš sūnų, brolis – prieš brolį, žmona – prieš savo vyrą. Bet tai įvyko. Apie milijoną mūsų šalies gyventojų paliko savo kraštą, gimstamumas dėl agresyvios propagandos ir tradicinės šeimos žeminimo Lietuvoje sumažėjo nuo 57 tūkstančių kūdikių 1990 metais iki 19 tūkstančių 2024 metais. Kartais padidėjo vaikų ir paauglių savižudybių, dešimtimis kartų augo skaičius jaunuolių, kuriems reikalinga psichologinė pagalba. Mokyklose išsikerojo patyčių, o organizacijose - mobingo kultūra.

Visus šiuos duomenis jūs nesunkiai susirasite Valstybės duomenų agentūros interneto svetainėje.

Norėjau pabrėžti ir išryškinti ne tai, bet - kaip mes tapome savo šalies, savo tautos niekintojais, naikintojais, kaip tapome išmainomi į dominuojančių pasaulio jėgų beverčius blizgučius. Kodėl taip nutolome nuo laisvės idealų, dėl kurių sovietinės okupacijos laikais kovojo vyrai, moterys, jaunimas?

Labai viliuosi, kad čia papasakota istorija atgaivins ir atnaujins atmintį apie mūsų tyliuosius tautos didvyrius, sutelkusius tautą į Baltijos kelią, atvedusius Lietuvą iki Kovo 11-osios ir apgynusius laisvę Sausio 13-osios naktį. Apie tai, kaip tamsą pasiėmė Dangus. 

Į „klapčiukus“ mane pastūmėjo ne mano tėvai

Komunijos priėjau vienuolikos - turiu nuotrauką: kunigas Albinas Deltuva, mano tėvai, seserys ir brolis. Matau vieną labai ryškų paveikslą – kai jau buvau baigęs pasiruošimo Pirmajai Komunijai pamokėles, kunigas Deltuva mums vaikams padovanojo po rožinį. Ant ištiesto jo delno buvo sukabinti įvairaus spalvingumo, ryškūs stikliniai, perlamutro blizgesio ir tradiciniai mediniai rožiniai. Jis siūlė mums išsirinkti atminimui Pirmos Komunijos rožinį. Pasirinkau medinį. - Kodėl pasiėmei šitą? - paklausė kunigas Deltuva. Nelabai galėdamas ką pasakyti, pamenu, paaiškinau, jog mano tėvai tokius medinius turi, ir močiutė. - Teisingai pasirinkai, vaikeli.

Nuo to laiko aš pradėjau suvokti šio kunigo buvimo mano gyvenime prasmę – mane paskatino ir mano pasirinkimui pritarė autoritetas. Tokie 70-aisiais atrodė visi kunigai. 

Nežinau, kurio žmogaus paskatintas nuėjau patarnauti mišioms. Mano tėvai nebuvo įtakingi Veisiejų parapijos žmonės, nors buvo gerbiami ir vertinami už gerai išauklėtus vaikus. Kiekvieną sekmadienį dalyvaudavom šv. Mišiose, kiekvieną vakarą eidavom į Gegužines pamaldas. Bet į „klapčiukus“ mane pastūmėjo ne mano tėvai. Mano klasiokų mamos, kitos mano mamos pažįstamos miestelio moterys buvo arčiau bažnyčios. Galėjo mamai patarti jos. Gal dėl simpatiškų miestelio mergaičių, mano klasiokių ir jų draugių, norėjosi dažniau būti bendrame būryje, eiti procesijoje, stovėti prie altoriaus šalia kunigų.

Labai anksti pradėjau skirti mano kaimo vienmečius nuo savęs – aš ėjau į bažnyčią, jie - ant kalnelio prie tuberkuliozinio dispanserio gėrė vyną, rūkė, apgaudinėjo ir tyčiojosi iš bažnyčion arkliais važiuojančių gretimų kaimų žmonių. Į sviestinį popierių suvyniodavo plytą, padėdavo ant kelio ir juokdavosi, kai žmogus sustodavo paimti pamesto daikto.

Ne tarybų valdžia mumis rūpinosi, o Veisiejų parapijos žmonės

Kai trečioje klasėje buvau Valkininkų sanatorijoje „Pušelė“, sudegė mūsų ūkiniai pastatai su visais galvijais, kiaulėmis ir kitu geru, kas leido mūsų šeimai išgyventi kolchoze. Kitą rytą po gaisro mama ir tėtė atvažiavo pas mane į sanatoriją. Kaimynų vyrai buvo patarę tėvams bent porai dienų išvažiuoti kur nors iš namų. Per tą laiką jie išvežė ir užkasė miške sudegusius gyvulius, aptvarkė gaisravietę. Mama verkė, o aš nežinojau, kas manęs laukia – ar mane pasiims, ar paliks toliau gydytis. 

Bet noriu pasakyti ne tai. Kai pavasarį, pasibaigus mokslo metams sanatorijoje mama mane parsivežė namo, o ankstyvą vasarą tėčio svainis, atvažiavęs iš Klaipėdos, atstatinėjo tvartą ir pašiūres, prie keliuko į mūsų kiemą sustojo kunigo Albino Deltuvos motoroleris. Jis pasikvietė arčiau mano tėvą, įdavė pinigų – čia parapijiečiai surinko, nusipirksit paršelių.

Tada tėvas nuėjo į tarybinio ūkio kontorą, pasiėmė savo dokumentus ir išėjo iš tarybinio ūkio. Liko be pusės mums skirtos dirbamos žemės ir pusės pievų. Mama verkė – kaip išlaikyti karvę, iš ko leisti vaikus į mokslus? Tėvas gal būtų taip aštriai nepasielgęs, jeigu tarybinio ūkio valdžia būtų jautriau sureagavusi į mūsų nelaimę. Kai tėvas nuėjo prašyti medienos atsistatyti tvartą, ūkio valdžia tepasakė – mūsų karvidės kluonas irgi sudegė, nueik pasižiūrėk, gal ką iš degėsių pasirinksi.

Gal tada aš supratau, kad ne tarybų valdžia mumis rūpinasi, o Veisiejų parapijos žmonės, kunigas Albinas Deltuva.

Ko tada nežinojome...

Mes tuomet nieko dorai nenutuokėme apie „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, nežinojome, kad kun. Albinas Deltuva šešerius metus buvo kalinamas lageryje. Kad jo šeimininkės Bronės Šalnaitės brolis Antanas „Žaibas“ buvo pasipriešinimo sovietų režimui aktyvus kovotojas, Vytauto apygardos partizanas, 1945 metais žuvęs mūšyje su MGB/NKVD smogikais su ginklu rankose savo gimtųjų Grybėnų kaimo apylinkėse. Nenumanėme, kad Bronelė buvo aktyvi partizanų ryšininkė, kad jos ir mūšyje žuvusio Antano brolis Jonas Šalna yra iškilus JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, žymus gydytojas ir poetas. Jo eilėraštis „Partizanas“ buvo spausdinamas pogrindžio leidiniuose ir stiprino kovotojų patriotinę dvasią. 

Manau, kad niekas tokių dalykų nežinojo ir neturėjo žinoti. Bet neabejoju, kad visa tai tuomet talkino vikarui Sigitui Tamkevičiui Simne, politiniam kaliniui kun. Alfonsui Svarinskui – Igliaukoje, politiniam kaliniui kun. Albinui Deltuvai – Veisiejuose, KGB persekiotam ir, galimas dalykas, saugumo nužudytam Juozui Zdebskiui – Šlavantuose, Leipalingio parapijos klebonui Konstantinui Ambrasui - nuosaikesnės laikysenos kunigui, manytina, dėl jo brolio lituanisto Kazimiero Jono Ambraso dalyvavimo redaguojant LKB Kroniką ir „Aušrą“. Gerdašių klebonui Lionginui Kunevičiui, netrukus po 1976 metų Vasario 16-osios įvykių iškeltam į Būdvietį. Kapčiamiesčio klebonui, aktyviam LKB Kronikos talkininkui ir platintojui Ignui Plioraičiui. 

Bronelės drąsa, jos patirtis ir ryšiai su broliu JAV teikė jėgų, pasitikėjimo ir vilties, kad pradėtas darbas apginti tikėjimo ir sąžinės laisvę tarybinėje Lietuvoje nenueis veltui.

Tais 80-aisiais kun. Juozas Zdebskis buvo artimesnis kun. Sigitui Tamkevičiui ar man – eiliniam kaimo vaikui? 

Skaitydamas kardinolo Sigito Tamkevičiaus prisiminimus dažnai sutinku jį su kun. Juozu Zdebskiu. Ir dažnai tada savęs paklausiu – tais 80-aisiais kun. Juozas Zdebskis buvo artimesnis kun. Sigitui Tamkevičiui ar man – eiliniam kaimo vaikui?

Nors mūsų Veisiejų parapijos klebonas buvo Albinas Deltuva, bet kunigą Juozą Zdebskį savo prisiminimuose matau ryškiau. Jau tada žinojome, kad jis KGB yra persekiojamas, tardomas, mušamas, žalojamas jo kūnas. Girdėjau tai per Amerikos balsą ir Vatikano radiją. Bet mums jis buvo herojus ne iš Amerikos radijo stočių – kun. Juozas Zdebskis dažnai vadovaudavo rekolekcijoms mūsų bažnyčioje, per didžiuosius Atsimainymo atlaidus sakydavo pamokslus. 

Žinote, aš susiradau jo rekolekcijų apmąstymų garso įrašus. Dabartiniam jaunimui sunkiai suvokiamos tiesos – merginos turi saugoti savo skaistumą, vyrai – būti atsakingi už moters gerovę, sveikatą ir gyvenimo pilnatvę. Tėvai privalo gerbti vaikų pasirinkimus, vaikai – gerbti ir globoti savo tėvus. Vaikams tėvai turi būti atidūs ir padėti augti dvasioje. 

Įsimylėjėliai, tik susituokusios poros, ant skyrybų slenksčio esančios šeimos, mes, jaunuoliai, susimąstę klausėmės Zdebskio komentarų jo rekolekcijoms parinkta tema. Parėję namo būdavom tėvų klausinėjami – apie ką buvo kalbama, ką pasakojo Zdebskis. Pamenu, gėda būdavo pasakyti, kad Zdbeskis kalbėjo tą patį, ką mums į galvas kaldavo mama ir tėvas, o mes sakydavom – tu, tėvai, durnas, už lango kiti laikai – tuoj pastatysim komunizmą! Kartų konfliktai – juos esame išgyvenę ir mes.

Kunigai Deltuva ir Zdebskis lėmė mūsų pasirinkimus ir apsisprendimus

Bet kunigai Deltuva ir Zdebskis mano brendimo metais buvo ne vien dvasiniai vadovai. Jie lėmė mūsų pasirinkimus ir apsisprendimus. 

Neseniai rengiau rašinį apie kunigą jėzuitą tėvą Antaną Šeškevičių, daug metų kunigavusį Gargžduose ir buvusį atokios Mikoliškų parapijos kleboną. Tremtinį, politinį kalinį, kurį visą jo kunigystės laiką sekė KGB. Prisimindama Tėvelio įtaką žmonių likimams, netoli Mikoliškių gyvenusi sesuo vienuolė pasakojo, kad dėl dažno lankymosi pas Tėvelį ją, šešiolikmetę, iškvietė į rajono KGB. Įkalbinėjo, grasino, žadėjo, baugino. Tas KGB bandymas įsibrauti į Tėvelio jaunai merginai sukurtą tikėjimo ir sąžinės pasaulį tik dar labiau sustiprino jos pasiryžimus. Ji atsiribojo nuo sovietinės santvarkos ir pasirinko vienuolės kelią.

Panašiai nutiko ir man bei kitiems Albino Deltuvos ugdytiems paaugliams. 1976 metų vasario 16 dieną nuvykome į Šlavantus ir dalyvavome Juozo Zdebskio aukojamose pamaldose. Matėme nuolat mus lydintį KGB „viliuką“, žinojome, kad mus seka, bet mums buvo – keturiolika-šešiolika.

Grįžusius pavakare autobusu atgal į Veisiejus, stotyje mus išlaipino Veisiejų vidurinės  mokyklos direktorius Stabingis, jo pavaduotojas Dikčius ir mokytojas Klimčiauskas. Mokyklos „pionierių kambaryje“ mūsų laukė KGB tardytojai. Vienas jų – Gylys - prieš tai mūsų mokykloje dirbo fizinio lavinimo mokytoju. Iškvotę mane, gal po trijų valandų paleido, bet Gintą Soroką – nežinau, dėl kokių priežasčių, jie mušė, kai jo atėjo pasiimti mama (matyt, miestelio žmones ši žinia pasiekė), jis išsiveržė iš jos rankų ir bėgo nusiskandinti. 

Įkelsiu LKB Kronikos 23 numerio nuorodą, ten mano vaikystės draugo Ginto Sorokos tėvo Petro Sorokos pareiškimas LTSR generaliniam prokurorui dėl neteisėtų KGB veiksmų jo sūnaus atžvilgiu. Panašų pareiškimą tuomet pasirašė ir gen. prokurorui išsiuntė Leipalingio ir Veisiejų tikintieji. Jie gynė ne vien savo parapijos vaikus, tarp jų ir vėliau kunigu tapusį Robertą Grigą, jo tėvą Antaną, dėl sūnaus poelgių atleistą iš Leipalingio vidurinės mokyklos mokytojo darbo. Jie gynė savo parapijų kunigus – nuolat persekiojamus ir terorizuojamus KGB ir sovietinės valdžios.

„Tavęs laukia atominis povandeninis laivynas ir ankstyva mirtis"

Po 1976 m. Vasario 16-osios ir vėlesnių įvykių man iki nepatenkinamo buvo sumažintas elgesio pažymys (už elgesį nesuderinimą su tarybinio moksleivio vardu). Kai būdami šešiolikos mūsų klasės vaikinai nuvažiavome į rajono karinį komisariatą stoti į karinę įskaitą (tokia buvo sovietų nustatyta tvarka), toks geraširdis pulkininkas lietuvis Domaševičius, perskaitęs mano charakteristiką, atsivežtą iš Veisiejų vidurinės mokyklos, labai rimtai man pasakė – nežinau, vaikeli, ką esi prisidirbęs, bet visaip stenkis įstot į aukštąją mokyklą, kitaip – tavęs laukia atominis povandeninis laivynas ir ankstyva mirtis.

Mano brolis, vyresnis už mane dešimčia metų, taip pat parašė skundą LTSR generaliniam prokurorui, nurodydamas, kad KGB pažeidė TSRS įstatymus, tardydamas nepilnametį be suaugusiųjų dalyvavimo. 

Mane gal po mėnesio kvotė iš naujo, dalyvaujant mano klasės auklėtojai. Mokykloje apie mus jau žinojo, todėl pribėgdami prie „pionierių kambario“ durų mano klasiokai šaukė – „Česka, nieko nesakyk!”. Ahaaa, reiškia, žinai, - džiaugėsi KGB hienos.

Ar šiais laikais mes dar turime tokių dvasios milžinų?

Tokie ir panašūs dalykai, manau, dėjosi beveik visose sovietinės santvarkos mokyklose.

Nebūtume kuo nors išskirtiniai ir mes. Jeigu ne mūsų kunigai – bebaimiai kovotojai už tikėjimo ir sąžinės laisvę. Deltuvos, Zdebskio, Tamkevičiaus, Svarinsko iniciatyva Lietuvos parapijose buvo renkami Komiteto Lietuvos katalikų tikinčiųjų teisėms ginti parašai, vėliau pasiekę JAV kongresą ir pasaulio žiniasklaidą. 

Šio Pietų Lietuvos pakraščio parapijų kunigai, palaiminti kardinolo Vincento Sladkevičiaus, pradėjo leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką". Medžiagą pogrindiniam leidiniui rinko, redagavo ir nuo KGB slėpė mūsų gretimos parapijos – Simno vikaras Sigitas Tamkevičius. Jos platinimu ir dauginimu rūpinosi, be kitų, taip pat ir mūsų parapijos kunigo Albino Deltuvos šeimininkė jau minėta Bronė Šalnaitė.

Jūs, be abejo, žinote, kad Vatikane šiuo metu svarstoma kun. Juozo Zdebskio beatifikacijos byla. Jai sėkmingai pasibaigus, turėtume dar vieną katalikų bažnyčios palaimintąjį.

Po mūsų išvykos paminėti Vasario 16-osios pas kun. Zdebskį į Šlavantus, mūsų klebonas kun. Albinas Deltuva buvo perkeltas į Sasnavą, ten ir paliko gyvųjų pasaulį būdamas monsinjoru. 

Žinote, kas yra Alfonsas Svarinskas ar Sigitas Tamkevičius. Tai tik keletas iškilių žmonių, Dievui leidus, mano sutiktų augimo, brendimo ir apsisprendimo laiku.

Po pakartotinės KGB kvotos mokykloje tų 1976-ųjų ankstyvą pavasarį užėjau į mažytę kleboniją pas kunigą Albiną Deltuvą. Norėjau pasakyti, ko jie manęs klausinėjo. Kai šeimininkės Bronelės kažko klausiamas pasakiau, kad aš „jiems sumelavau“, kunigas Deltuva, kaip visada švytėdamas savo geraširdiška šypsena, man pasakė – Česiuk, meluoti negalima.

Nuo tų dienų praėjo 50 metų. Iš jų daugiau kaip trisdešimt dirbau radijo žurnalistu. Ačiū Dievui, kad pradėjau Gorbačiovo perestrojkos metu, tačiau visada prisiminiau kun. Albino Deltuvos žodžius – meluoti negalima. Netgi jiems – mano tikėjimo ir Tėvynės priešams.

Neretai pasvarstau – ar šiais laikais mes dar turime tokių gyvenimo kelrodžių, dvasios milžinų, galinčių tautai ir kiekvienam mūsų parodyti kelią tamsoje ir uždegti tikėjimą, viltį ir meilę. Kas nebijotų netekti laisvės ir gyvybės dėl savo tautos laisvės. Kas atiduotų visą savo gyvenimą ir jėgas, kad Tėvynę užgulusią tamsą pasiimtų Dangus.