Kaip Kalėdų stebuklas. Pagaliau neįgalaus devynmečio seirijiečio močiutė verkia iš džiaugsmo

Ponia Danutė Buzienė iš Seirijų niekaip atsidžiaugti negali – jau turi vandenį. Atsukus kraną, bėga švarus vanduo. „Aš dar nepripratusi, kad taip būtų“, – tikina prisipažindama, jog vakarop vis dar lyg nusigąsta, kad rytdienai arbatos puodeliui vandens gali pritrūkti. Nejučia jos žvilgsnis sustingsta ties plastmasiniu buteliu, vis dar patikrina, kaip visada buvo pratusi, ar jame yra vandens. Moteris diena iš dienos vis dar tikrina, ar butelyje yra vandens. 
Šiandien ponia Danutė nesulaiko ašarų. Savo, sūnaus ir neįgalaus devynmečio anūko Oresto vardu dėkoja tiems, kurie jai padėjo – įvedė vandenį. „Pats Orestukas padaryti to negali, nekalba“, – atvirai sako močiutė.
 Ramiai kalbėti jai sunku, ašaros pačios iš akių liejasi. Tik šįkart ponia Danutė verkia iš džiaugsmo. Tuomet, gegužę, kai rašiau straipsnį, jog ji negali net išprausti devynmečio anūko taip, kaip mes visi esame pratę, šulinyje vandens nebuvo, o jei nors šiek tiek atsirasdavo, būdavo nešvarus. Vandenį reikėdavo tempti net nuo kapinių arba pirkti.
 „Dabar Orestukas noriai prausiasi. Jam net patinka. Vonioje ir sėdi, ir atsistoja. Anksčiau gi vaikas klykdavo, praustis jam buvo kančia, bijojo pilamo ant galvytės vandens. O ir vanduo dabar švarus – ne rudas, ne toks, kokiu anksčiau tekdavo praustis. Gal todėl vaikas ir baiminosi, bijojo prausimosi“, – pasakoja močiutė. 
Ponia Danutė vis kalba, dėkoja geradariams, kurie įvedė jai vandenį. Sako, viskas vyko labai greitai – per savaitę. Kiek kainavo? „26 eurus sumokėjau. Galiu sakyti, kad nieko nekainavo“, – tikina D. Buzienė. Žino, kad jai vandenį vedė UAB „Lazdijų vanduo“ vyrai. Sako, buvo itin malonūs: „Kalbūs, tolerantiški, geranoriški, supratingi.“ Esą su ja viską aptarė, kaip geriau padaryti. 
„Dėkoju visiems dirbusiems, darbams vadovavusiam inžinieriui, kuris vis ramino, patarė nesijaudinti, tikino, jog mano namuose tikrai bus vanduo. O aš vis netikėjau, akis pastačiusi žiūrėjau, kai vanduo pradėjo tekėti. Jie džiaugėsi kartu su manimi“, – pasakoja seirijietė.
 Paskambinusi į redakciją ponia Danutė todėl, kad norėjusi savo, sūnaus ir Orestuko vardu padėkoti visiems, kurių dėka šiemet Kalėdos kitokios. Nors karantinas, tačiau jos namuose – tikras džiaugsmas: „Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia turėti vandenį ir dar švarų. Tai geriausia kalėdinė dovana, kokią tik galiu įsivaizduoti. Iš visos širdies dėkojame.“ 

Plačiau - D. Babarskienė šios savaitės ,,Lazdijų reklamoje".