Garsaus kunigo A. Miluko giminės atstovė – tapytoja ant šilko

Veisiejų krašto muziejuje eksponuota Estelos Žukauskienės paroda „Šilko magija“. Pasidarė įdomu: kas ta Estela ir kodėl paroda Dzūkijoje? 

Pasirodo, Estelos močiutė gyveno Šeštokuose. „Tai riba tarp Dzūkijos ir Suvalkijos, nors  močiutė visada sakė esanti dzūkė“, – atsimena Estela. Dargi pasikalbėjus prasitaria, kad jos močiutė – Magdalena Milukaitė-Smalenskienė. Tad Estelos šaknys iš garsiųjų Šeštokų Milukų, kurių žymiausias yra Antanas Milukas – JAV lietuvių kunigas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, publicistas, kritikas. 

Estela turi giminės genealoginį medį. „Petras Cizikas yra mano močiutės sesers sūnus. Jis ir mano tėtis – pusbroliai“, – toliau dėsto E. Žukauskienė. Petras Cizikas – gerai žinomas žmogus, Lietuvos dvasinio atgimimo šauklys. 

Lankosi ji šiuose kraštuose, atvažiuoja į Krosną, Šeštokus – į kapines. „Šeštokuose yra palaidoti mano močiutės tėvai, iš Sibiro parvežti. Tad į kapines visada važiuojame“, – sako ji pridurdama, kad apie Veisiejus daugiausia girdėjusi būtent iš močiutės. Ir štai kaip gyvenime nutinka: Estelos tapybos ant šilko darbai buvo eksponuojami būtent Veisiejuose. 

Estela – technologijų mokytoja Kauno rajono Domeikavos gimnazijoje. Tiesa, bandė gilintis ir į menus, bet sukūrė šeimą, pagimdė vaikelį ir viską teko atidėti į šalį. Tačiau širdyje kažkas kirbėjo ir išlindo – pradėjo tapyti ant šilko. „Aš labiau praktikė nei menininkė“, – vis tik mano ji. Nors prisipažįsta, kad daug meniškų dalykų daro ir moka. Tik gaminti maistą – ne: „Nematau prasmės skirti laiko ypatingam grožiui maiste, nes per porą minučių viską sukuičia ir suvalgo.“

Šilkas jos gyvenime atsirado seniai, jau 20 metų nepaleidžia jo iš rankų. Teisingiau būtų pasakyti, kad jos rankose šilkas virsta neįtikėtinu grožiu. „Susiradau suaugusiųjų tekstilininkų mokyklą, kurioje Kauno kalėdinių eglučių kūrėja Jolanta Šmidtienė mokė tapyti ant šilko. Apie tai aš iš jos ir sužinojau. Užsikabliavau“, – prisimena Estela. 

Pirmoji jos personalinė paroda buvo eksponuojama Garliavos bibliotekoje. Paskui jos paveikslai ant šilko pradėjo kelionę po Lietuvą: pabuvojo Adomynės dvare, Gelgaudiškyje, Zypliuose, Veisiejuose, dabar Perlojoje. Ši kelionė ganėtinai sėkmingai tęsiasi. „Jau dabar numatytas jos kelias 2024 metams iki pat 2025“, – pasidžiaugia menininkė. 

Visas D. Babarskienės straipsnis - ,,Lazdijų žvaigždėje" (2023-11-24)