Anapilin išėjo Lazdijų krašto ledlaužis D. Pupininkaitė

„Nestovėk prie mano kapo ir neverk... Aš nemiriau. Manęs ten nėr...“

Šįvakar užmigo mūsų Dalė Pupininkaitė... Mūsų Dalytė. Lazdijų krašto ledlaužis. Moteris – uola.

Tyliai užmerkė akis, baigiantis pirmajai pavasario dienai, kai gamta bunda ir rengiasi savo gražiausiam metų laikui...

Akys plūsta ašaromis, gerklėje gniužulas – kaip mes dabar be Tavęs, Dale?

Kaip Tavo gimtieji Lazdijai? Tavo suburti asociacijos „Onkologinė savigalba Lazdijuose“ žmonės? POLA? „Dzyvų dzyvai“?

Kaip mūsų sveikuolių žygiai, mūsų maudynės Baltajo ežere?

Kaip visi tie, kuriems Tu buvai gyvas pavyzdys – optimizmo, valios, geros nuotaikos? Kuriuos tu tiesiogine to žodžio prasme prikėlei gyvenimui tada, kai juos užklupusi klastinga liga vertė bejėgiais ir silpnais?

Pažįstu Dalę kokius keturiasdešimt metų. Nuo vaikystės. O bendros veiklos, renginiai, visuomeninis darbas kartu lydėjo paskutiniuosius gerus dvidešimtį.

Visada žavėjausi jos energija, jos pozityvu, gebėjimu net sunkiausiomis akimirkomis neprarasti sveiko humoro.

Mes Skorpionai, Vilma, vis sakydavo...

Tu jau esi Lazdijų istorijoje, Daluže... Esi dalis mano gimto miesto istorijos. Tą įrodė ir šiemet Tavo įkurtos pagalbos onkologiniams ligoniams organizacijos įvertinimas – Lazdijų krašto Laisvės angelo apdovanojimas.

Miegok ramiai, mūsų angele. Miegok... O mes kažkaip bandysime suvokti, kad susitiksime jau tik Ten.

Nuoširdžiai užjaučiu Dalės Pupininkaitės šeimą - Mamą, sūnų Martyną, marčią, neseniai gimusią mažąją anūkėlę, seserį Vidą Kručkienę, giminaičius, kolegas, draugus ir bendraminčius.

Ačiū Jums, kad Ją turėjome. Ačiū, kad Ji lieka su mumis – mūsų mintyse, širdyse, darbuose. Apkabinu.

„Nestovėk prie mano kapo ir neverk... Aš nemiriau. Manęs ten nėr...“

Vilma Matusevičiūtė Danauskienė