„Židinio“ direktorius E. Aleksonis: „Laiškuose Kalėdų Seneliui vaikai neišdrįsta paprašyti sugrąžinti tėvų“

Beveik kasmet metų pabaigoje tenka rašyti apie rajono socialinės globos centre „Židinys“ augančius vaikus. Arba tuos, kurie, netekę tėvų globos, iškeliauja pas globotojus. „Židinyje“, kaip rodo mano kompiuterio istorija, per Kalėdas dažnai vyksta stebuklai. Pavyzdžiui, vienais metais, prieš pat Kalėdas, „Židinys“ iš nuošalaus Kapčiamiesčio persikėlė į erdvius, jaukius šeimyninius namus Lazdijuose, Staidarų ir Bajoriškių kaimuose. Kitais metais sulaukė ypatingų svečių. Dar kitais – ypatingų dovanų. Tapo tradicija pasidomėti: kas ten naujo?  

Dėl tos tradicijos ir šiemet pakalbinau „Židinio“ direktorių Egidijų Aleksonį.

– Pradėkime nuo įprasto klausimo: kaip sekasi? Ar daug pas jus šiandien auga vaikų? Gal daugumą jau pasiėmė globotojai? Gal kuris nors grįžo pas tėvus? Gal džiugių naujienų turite?

– Pradėsiu nuo pačių džiugiausių žinių. Lapkričio mėnesį „Židinys“ turėjo plataus masto auditą – jį atliko Socialinių paslaugų priežiūros departamentas. Tikrino viską: dokumentus, finansus, vaikų gyvenimo sąlygas, buitį. Tikrinimas vyko etapais, tikrintojai ne kartą buvo atvykę, lankėsi vaikų kambariuose, kalbėjosi su jais apie viską. Ir žinote – jų išvadomis, parašyta pažyma galime tik pasidžiaugti. Ne tik nė vieno pažeidimo nenustatė, bet netgi neparašė nė vienos rekomendacijos. Tie, kas yra susidūrę su auditais, žino, ką tai reiškia. Ir patys tikrintojai buvo nustebinti. Sakė pirmą kartą parašę tokią pažymą, prašė leisti ja pasidalinti su kitomis analogiškomis įstaigomis Lietuvoje. Kadangi šis faktas dar labai naujas, nes mes išvadą gavome tik gruodžio pradžioje, tai su jūsų laikraščio redakcija pirmąja ir dalijamės šia žinia. Labai didžiuojuosi dėl to savo komanda. Mums tai ženklas, kad einame teisinga linkme. Tačiau ir be tikrintojų išvadų visuomet žinojau, kad turiu labai gerus darbuotojus, kurie supranta, kokioje socialiai jautrioje įstaigoje dirba, kad čia – ne kažkokia kontora, ne buhalterija, kur būtų galima darbą padėti į stalčių iki rytojaus. Ar tiesiog išjungti kompiuterį 12 valandų. Čia yra vaikai – jie suserga pačiu netinkamiausiu metu, iškyla kitų bėdų. Tegul jos ir nedidelės, bet darbuotojai kartais ne tik neišeina laiku namo, bet ir būna iškviečiami į globos namus vėlai vakare, naktį. Ir jie nė karto nėra atsisakę. Todėl žinau – tai stabili, brandi komanda, kurios darbo patirtimi galime dalintis su kolegomis visoje Lietuvoje. 

Tiesa, kaip ir kiekvienoje šeimoje, problemėlių būna. Mūsų vaikai atkeliavę iš labai sudėtingų šeimų, patys ir šilto, ir šalto matę, todėl juos žeidžia kiekvienas neatsargiai ištartas žodis. Dėl to gali kilti ir konfliktų. Bet juos išsprendžiame be didelio triukšmo. Ir vėl viskas būna gerai, ramu. Patalpos vaikams – tiesiog idealios. Beveik kiekvienas, jei to nori, turi po atskirą kambarį, taigi savo erdvę, kurioje gali reikštis jo asmenybė. Iš viso Staidaruose ir Bajoriškių kaime šiuo metu gyvena 14 vaikų. Visi jie – paaugliai.

– Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2024 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 784 vaikai, augantys globos įstaigose ir galimi įvaikinti. O kiek jų yra „Židinyje“?  

– Kadangi pas mus gyvenantys vaikai yra jau paaugliai, taigi pagal teisės aktus jau privalome atsiklausti nuomonės, kur jie norėtų gyventi. Tik du vaikai iš 14, šiuo metu pas mus gyvenančių, yra pareiškę norą būti įvaikinti, gyventi šeimoje. Svarbu nepamiršti fakto, kad kai kurie šių vaikų į „Židinį“ atkeliavo labai seniai. Kai kurie – net prieš aštuonerius metus. Augdami pas tėvus jie turėjo labai liūdną patirtį – buvo ne tik alkani, mušami, bet ir turintys dar skaudesnių prisiminimų. Todėl augti tokiuose šeimyniniuose namuose, kokius turime mes, jiems yra saugu ir patogu. Čia jie viskuo aprūpinti, turi savo laisvalaikį, šventes, draugus. Dėl tos priežasties paprasčiausiai nenori gyventi kitoje aplinkoje, apie kurią nieko nežino. Beje, kai „Židiniui“ pradėjau vadovauti 2016 metais, dar nebuvo praktikos apgyvendinti vaikus pas globėjus ar budinčius globotojus. Tačiau pastaruoju metu stengiamės, kad vaikai, ypač maži, iš karto apsigyventų šeimose, kurios yra pasiruošusios juos priimti. Per pastaruosius metus nė vienas vaikas, kuris buvo paimtas iš tėvų dėl netinkamos priežiūros, mūsų šeimyniniuose namuose nebuvo apgyvendintas – visi iškeliavo pas globotojus. Smagu, kad žmonės tampa sąmoningesni, vis daugiau vaikų priima į savo šeimas, nors turi ir savų. 

– Tais pačiais 2024 metais pas budinčius ar nuolatinius globotojus augo įspūdingas skaičius – beveik 5 tūkstančiai Lietuvos vaikų. Įsivaizduokime – tiek gyventojų, kiek tilptų dviejuose tokio dydžio kaip Lazdijai miestuose. O kaip pas mus? Kiek vaikų šiuo metu augina mūsų nuolatiniai ir budintys globotojai? Ar rajonas jaučia tokių globotojų poreikį, t. y. ar jų trūksta? 

Plačiau – D. Barauskienė naujausioje „Lazdijų reklamoje“ (2025-12-23).