Z. Urbonaitė: stebuklų nakties mintys

Kažkieno gyvūno garbei pavadinti, beždžionėms skirti metai baigėsi. Šiais  gyvensime su gaidžiais. Prasminga. Kas gaidžiui rūpi: sninga ar lyja, jis užsimerkia ir traukia vis tą pačią giesmę tiek ryte, tiek per pietus, o kartais ir vakare. Svarbu, kad būtų mėšlynas ir pulkas vištų. Sako, rytais užgiedojęs velnius išbaido. Na, tarsi mums ir prie dūšios. Panorėjęs gali pabaidyti, o jei nepatiko – ir į puodą įmesti. Kitais metais tapsime šunimis, vėliau – kiaulėmis ir dar velniai žino kuo. Niekaip nesuprantu, iš kur šitie nebūdingi nei seniesiems lietuvių dievams, nei dabartinei religijai metų globėjai ar apaštalai atkeliavo ir kodėl juos pradėjome garbinti. Ar mums jie jau tikrai reikalingi? O gal tai mados klyksmas? Kaip čia dabar atsiliksi nuo kitų. Reikia ir mums turėti metų globėjus, nors praktiškai iš jų naudos kaip iš pernykščio sniego. Ir iš pagarbos tam simboliui jį perkame, nešame į namus. Aišku, naudą turi prekybininkas. Kažin ar ne jie mums ir primetė naujus mūsų gyvenimo tvarkytojus ir globėjus.
Zuzana Urbonaitė, rašytoja, lazdijietė.