Vilius Beniušis: pirmas įspūdis apie Lazdijų veidą. Norėtųsi, jog tai būtų tik kaukė

Lazdijų miesto autobusų stotis. Sako, centrinė aikštė ir stotis yra reprezentacinis miesto veidas. Kyla klausimas: ar būtent mūsų miesto veidas iš tikrųjų vertas toks būti? Norėtųsi, jog tai būtų tik kaukė, kurią tiesiog galima pakeisti ir nusimesti šią gėdą, tačiau...
Neretai grįžtu į Lazdijus ar iš jų išvykstu autobusu. Atrodo, akys per ilgą laikotarpį pripranta prie matomo vaizdo, tarsi kasdien matytume nesutvarkytus savo namų kambarius ir į tai nekreiptume dėmesio. Bet įsivaizduokite, jei į namus netikėtai užklysta nekviestas svečias. Ar nepatiriame gėdos jausmo ieškodami priežasties pasiaiškinti, kodėl taip gyvename? O dabar viską lygiagrečiai perkelkime į situaciją, kur mūsų namai – tai mūsų miestas, kur netikėtų, nekviestų svečių per dieną apsilanko ne vienas.
Uždavęs sau šiuos klausimus, bandžiau įsivaizduoti save kitu žmogumi, kuris neturi jokių sąsajų su šiuo miestu. Pirmas įspūdis – apgailėtinas. Keliolika sekundžių stoties aikštelėje važiavimo autobusu prilygsta gūdžių anų šimtmečių važiavimo vežimu pojūčiui. Užsimerkęs galvoju, jog esu vežamas bekele tuo pačiu vežimu, tačiau, atsimerkęs ir sugrįžęs į realybę, suprantu, jog dabar yra XXI amžius, o mes, miesto gyventojai, esame nusipelnę daugiau nei šokiruojančio vaizdo pro autobuso langą.
Jei atvykęs į miestą norėčiau gauti daugiau informacijos, tikriausiai užeičiau į pačios stoties vidų vildamasis, jog rasiu bent jau informacinių skrajučių, brošiūrų su lankytinų miesto objektų aprašais, nuotraukomis bei apsistojimo galimybėmis. Čia vėl greitai nusivilsiu. Iš išorės persikinės spalvos pastatas gali sudaryti klaidingą nuomonę. Tačiau interjeras abejingų nepalieka. Atrodo, jog čia pat vis dar girdžiu per gergždžiančius ruporus, jog melžėja Kazimiera gavo liaudies tarybos apdovanojimą už didelį atsidavimą darbui fermose, jog rajono mechanizatorių brigada yra sveikinama su sėkmingomis derliaus nuėmimo pabaigtuvėmis. Štai čia ant suolo sėdi Vaclovas ir šlamščia iš sviestinio popieriaus išvyniotus lašinukus, užkąsdamas agurkėliais ir namine duona. Stiprinasi prieš kelionę. Ne, neturiu nieko prieš šį užkandį, esu pasipiktinęs mane užplūstančia stoties aura. Sveiki sugrįžę į septyniasdešimtuosius! Stotis – tarsi sunkia liga sergantis, iš pirmo žvilgsnio taip neatrodantis, viduje pūvantis žmogus.
Atrodytų, pagal naujausias miestų planavimo vizijas geografiniu požiūriu stotis yra tinkamoje vietoje. Jei vis tik nepasilikote stotyje toliau žavėtis sovietinio palikimo muziejumi, kaip sugrąžinti norą susipažinti su pačiu miestu? Kokiomis kryptimis judėti toliau, jei net nėra aišku, kurioje pusėje yra centras ir koks atstumas iki jo?
Po viso to, ką įsivaizdavau Lazdijų miesto svečio kailyje, dar paklausčiau savęs, ar visgi norėčiau čia sugrįžti. Tikrai ne. Nesuviliotų nei skambūs žodžiai apie miesto plėtojamas turizmo vertybes ar puikiai tvarkomus šaligatvius. Manau, ne vienas sutiksite, jog pirmas įspūdis šį kartą nėra klaidinantis.
Vilius Beniušis

Lazdijų autobusų stotis.