V. Kravčiukas: atvykęs į Lazdijus norėjau, kad kas nors mane įsisūnytų...

Lazdijuose ir Lietuvoje apskritai svečiuojuosi pirmą kartą savo gyvenime. Atvykau į Pasienio fiestą kartu su oficialia Baranivkos miesto iš Ukrainos delegacija paskutinę gegužės dieną. Planavau viešėti trejetą dienų. Mūsų delegacija jau seniai išvyko, o aš, kaip matote, likau ilgesniam laikui.
Paviešėti ir dalyvauti jūsų rajone, Grabaukoje, surengtame dailininkų plenere mane pakvietė brolis Vidmantas (taip dailininkas vadina savivaldybės administracijos Investicijų skyriaus vedėją Vidmantą Pilvinį). Esu jam labai dėkingas, nes turėjau unikalią progą ne tik geriau pažinti Jūsų rajoną, bet ir meno žmones. Mums, dailininkams, bendravimas su kolegomis yra labai svarbus. Juo labiau – su kito krašto ir truputį kitokios kultūros žmonėmis.
Jūs turbūt ir patys gerai suprantate, kad gyvenate beveik neatsilikdami nuo Europos – net Jūsų mažo miestelio gatvės, parkai, prekybos centrai, valstybinės įstaigos mums yra kaip aukštos europinės kultūros pavyzdys. Net kaimo turizmo sodyba Kapčiamiestyje, kaime, kur gyveno mūsų delegacija, žavėjo ne tik ypatinga gamta, bet ir aukšta aptarnavimo kultūra. Žinote, norėjau likti čia visam laikui, net garsiai apie tai kalbėjau, sakiau, gal kas įsisūnytų (nes žmoną namuose turiu), tačiau namai visuomet yra namai. Nesvarbu, kaip ten gyveni – geriau ar blogiau, tačiau jie visuomet traukia. Man sako, kad iš Lietuvos daug kas išvažiuoja, emigruoja į užsienį, lieka ten visam laikui. Jaunimas gal net nesuvokia, kad turi ypatingą kraštą, šį nuostabų miestą, o laimę ir pinigus, jei esi sveikas ir turi šiek tiek smegenų, galima rasti bet kur. Savo paveiksluose, kuriuos nutapiau Grabaukoje, išsivežu šio krašto žavesį. Manau, kad jau artimiausiu metu, ne vėliau kaip kitais metais, likimas suteiks man progą vėl atgal pas jus sugrįžti ir gal net pasisvečiuoti ilgesniam laikui.
Volodimiras Kravčiukas, dailininkas iš Ukrainos, Baranivkos miesto